Kad ir kaip pasibaigtų teisinis tokios retorikos vertinimas, tokie vieši pareiškimai pirmiausia turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasmerkti. Tačiau svarbu ne tik juos pasmerkti, bet ir suprasti jų priežastis. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tiek teisuoliška, tiek ir „į vatą nevyniojanti“ bei neapykantą skatinanti retorika jos skleidėjams apsimoka. Štai kito žinomo šoumeno Andriaus Tapino inicijuotos akcijos „Viso gero, Voldemortai“ ir „Viso gero, Valdemarai“, kuriomis skatinta į Seimą nerinkti prieštaringai vertinamo Valdemaro Tomaševskio vedamos lenkų (ir rusų) tautinę mažumą reprezentuoti siekiančios politinės jėgos, interpretuotos pirmiausia ne kaip pilietinės iniciatyvos, o kaip verslo projektai (abi akcijas organizavo privatus internetinės televizijos kanalas). A. Valinskas yra viešas asmuo, buvęs Seimo pirmininkas.
Dėmesys, žinomumas, reputacija (gera, o kartais ir bloga), o kartais ir liaudiškas įvaizdis – visa tai yra neapčiuopiami resursai, kuriuos vėliau lengva konvertuoti į apčiuopiamas naudas. „Auksinių svogūnų“ virtimas „Tautos prisikėlimo partija“ – geras to pavyzdys. Atvira ar papudruota neapykanta tautiniu ar pažiūrų pagrindu padeda parduoti produktą/kurti vertingą įvaizdį ir nėra pagrindo manyti, kad du anksčiau paminėti „Auksinio proto“ savininkai to nesuvokė.
Kai kalbame apie tautines įtampas ir jų aiškų bei gerai įsisąmonintą išnaudojimą saviems tikslams, paminėtinas ir faktas, kad Valinskų šeimai priklauso nemažai prabangaus nekilnojamojo turto Kipre. Tiksliau tarptautinės bendruomenės (išskyrus Turkiją) nepripažintoje Šiaurės Kipro Turkų Respublikoje. Na, bet kol vila įsigyta ne Kryme, tol jokių moralinių problemų čia kilti negali, tiesa?
Tačiau grįžkime prie neapykantos retorikos. Kodėl ji padeda parduoti produktą? Todėl, kad tam egzistuoja auditorija. Priežasčių, kodėl dažnas išgirdę tokius Valinsko žodžius džiaugiasi, kad tas, matai, „teisingai viską sako“ yra ne viena, ir joms aptarti tikriausiai reikėtų atskiro straipsnio. Tačiau tiesa yra tokia, kad šaudymo idėja negimė vakuume. Iki jos mūsų visuomenėje eita ilgai ir nuosekliai (ir nepanašu, kad būtų ženklų, kurie rodytų, jog kelio pabaiga jau prieita): nuo pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu transliuotos šiaip jau pripažinkim prastos juodojo humoro laidos „Radioshow“ personažų Zbignievo ir Igorio iki tokių vis dar vartojamų įžeidžiančių epitetų kaip „tuteišiai“, „šūdlenkiai“ ar „vatnikai“, dažnai skirtų kurios nors tautinės mažumos nariams sumenkinti (ir atstovaujamos tautinės daugumos „honorui“ padidinti).
Nuo viešai leidžiamos ir tautišką asocialumą propaguojančios retorikos „Lietuva – lietuviams“ iki pagrindinėmis šalies alėjomis ir prospektais marširuojančius skustagalvius legitimuojančių svarbiausių šalies asmenų pareiškimų, kad tai – nieko tokio (2013 m. tuo metu premjero pareigas ėjęs A. Butkevičiaus prieš Kovo 11-osios eitynes teigė, kad eitynes, kuriose skanduojami nacionalistiniai šūkiai, reikia vertinti pagal tai, kaip šie šūkiai yra skanduojami – „su šypsena ar su pykčiu“, o to meto šalies prezidentė buvo dar nuolaidesnė, pareikšdama, kad eitynių organizatorius vadintų ne nacionalistais, o tautiniu jaunimu.)
Keli atsitiktinumai, kuriems neverta skirti daug dėmesio? Ne visai taip. Sąrašą galima tęsti, nes medžiagos tam svarbiausi šalies asmenys per kelis nepriklausomybės dešimtmečius yra prigaminę tikrai nemažai. 2011 m. tuo metu dar neseniai Lietuvos ambasadore Lenkijoje dirbti pradėjusi Loreta Zakarevičienė skirtumą tarp Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų apibūdino taip: „Jie [Lenkijos lietuviai] turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais.“ Suprask, visi lenkai in corpore. Taip į mito apie penktąją Lietuvos lenkų koloną konstrukciją įmūryta dar viena plyta.
2012 m. tuometis užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis pareiškė, kad tie, kas prieštarauja Švietimo įstatymo pokyčiams, kuriais numatytas stipresnis lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose bei valstybinės kalbos egzamino suvienodinimui lietuvių ir lenkų absolventams, „tikriausiai nori, kad lenkų kilmės jaunuoliai būtų nustumti į užribį ir dirbtų šlavėjais bei kitais pagalbiniais darbininkais.“ Kitaip tariant, norėta pasakyti, kad geras savo gimtosios kalbos mokėjimas Lietuvos Respublikos piliečiui garantuoja tik šlavėjo darbą. Iškalbinga ir apie jį patį nemažai pasakanti ministro mintis.
Beje praėjus beveik dešimtmečiui nuo lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo ir suprastėjus tautinių mažumų pasiekimams per egzaminą, lituanistų gretose pasigirdo kritiškų vertinimų valdžios, kurios dalimi buvo ir A. Ažubalis, inicijuotos reformos rezultatų atžvilgiu: „Kadaise maniau, kad yra teisinga, kad kitataučiai laikytų tokį pat valstybinį ar mokyklinį egzaminą kaip ir lietuviai. Dabar mano mąstymas pasikeitė. Kodėl maniau, kad gerai, kad vienodą egzaminą laikys? Todėl, kad man atrodė, kad taip būtų labai teisinga. Nes egzaminas buvo bilietas studijuoti nemokamai. O dabar per daugybę metų priėjau prie tokios išminties, kad neturėtų būti egzaminas visiškai vienodas. Nes mūsų vaikai neįkanda šio kurso taip pat, kaip lietuviai. [....] „Mokydamasis lietuvių kalbos atlieki daug įvairių darbų – ir deklamuoji, ir pristatymus rengi, o per egzaminą turi rašyti rašinį. O kitataučiai vaikai juk nemąsto lietuviškai. Man labiausiai skauda širdį, kai labai geras mokinys, kuris gauna šimtuką iš anglų kalbos, iš fizikos – per 90 balų, o iš lietuvių kalbos nepasiekia trečio lygio – 84-86 balų. O vaikas gabumais apdovanotas. Bet mąstoma ne lietuvių kalba, o gimtąja, todėl toks ir rezultatas“, – neseniai portalui LRT.lt teigė vienoje Vilniaus tautinių mažumų mokykloje dirbanti pedagogė.
Na, ir galiausiai 2015 m. buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Gediminas Grina pasiūlė panaikinti tautinių mažumų mokyklas. Toks pasiūlymas – reakcija į pasirodžiusias naujienas apie tai, kad kelių tautinių mažumų mokyklų moksleiviai vyko į sukarintas stovyklas Rusijoje. Grinos reakcijai apibūdinti tikriausiai tiktų keli posakiai: „kai turi tik plaktuką, viskas pamažu ima panašėti į vinis“ arba „jėga yra, proto nereikia“. Retorinis klausimas – ar po tokių Grinos pasiūlymų šios stovyklos tautinių mažumų mokiniams ar jų tėvams tapo ne tokios patrauklios, o šalis, kurioje jie gyvena, artimesnė ir mielesnė?
Kasdienis primityvus nacionalizmas lygioje vietoje kuria priešus, sėja baimę tarp tautinių mažumų ir atstumia jas nuo didžiosios visuomenės dalies. Tuomet ji imasi kaltinti mažumas, kad šios galbūt nėra lojalios. Taip ratas tampa užburtas ir imasi suktis amžina nepasitikėjimo, neapykantos ir dar didesnio abipusio nepasitikėjimo spiralė.
Dar keli tokio buko nacionalizmo pavyzdžiai: šiais metais Valstybinė kalbos inspekcija nustatė, kad aštuoni Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje skaitytojus ne vieną dešimtmetį aptarnaujantys vyresnio amžiaus darbuotojai nėra išsilaikę lietuvių kalbos egzamino, todėl neatitinka darbui bibliotekoje keliamų reikalavimų. Jie buvo įpareigoti arba išsilaikyti trūkstamą egzaminą, arba palikti darbovietę. Prieš kelias dienas Valstybinės kalbos inspekcija inicijavo įstatymo pataisas, kurios įpareigotų visus pavežėjais dirbančius asmenis, taip pat ir užsieniečius, mokėti lietuvių kalbą. Iniciatyvos priežastis? Į inspekciją kreipėsi pavežėjų profsąjunga, kurios atstovų teigimu, vairuotojai skundžiasi sulaukiantys klientų skundų dėl lietuvių kalbos nemokančių kolegų iš užsienio. Kvailystė ar buitinis nacionalizmas? O gal ir tas, ir tas?
Visi aukščiau išvardinti pavyzdžiai ir vieši gestai a) visuomenėje didina nesaugumą, nes mūsų nepasitikėjimas ir egocentrizmas kitos tautybės Lietuvos piliečių atžvilgiu tik stumia juos nuo mūsų; b) skatina mus pačius pažeidinėti arba neskubėti užtikrinti žmogaus teisių ir stumia mus radikalių pareiškimų link. Tie, kas galvoja, kad Valinsko raginimai „viso labo tėra neatsakingai ištarti žodžiai“, turėtų prisiminti, kad dideli nusikaltimai prasideda nuo nužmoginančios retorikos.
Neapykantos kalba atriša rankas neapykantos veiksmui. Ir net jeigu Valinskas pabrėžė, kad jo žodžiai buvo skirti ne lenkams, o nieko bendra su jais neturinčiam V. Tomaševskiui, negi kas nors yra tiek naivus, kad galvotų, jog nuo tokios retorikos nenukentės joks Lietuvos lenkas? Taip jau yra, kad neapykanta nemąsto: mažai šansų, kad kokiam nors „ura patriotui“ troleibuse, išgirdus ką nors kalbant lenkiškai, patrioto galvoje mintys susidėlios tokia tvarka: „lenkiškai kalba, ne visi lenkai yra tomaševskininkai, galbūt „saviakas“. Deja labiau tikėtina, kad Tomaševskio ir lenkiškumo susiejimas bus padarytas ir pirma į galvą šovusi mintis skambės kažkaip taip: „koloradas lenkas. Šaudyt nx“.
Ir pabaigoje – tie, kurie norėtų nušauti, kaip jie mano, Kremliui dirbantį Tomaševskį, turėtų savęs paklausti, kokių veiksmų reikėtų imtis ne lenkų ir ne rusų kilmės Lietuvos respublikoje gyvenančių asmenų atžvilgiu, jei tie asmenys gausiai balsuoja už partiją, kuri buvo teista dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderis bėgdamas nuo teisėsaugos bėgo į Maskvą? Mažas tips’as – ne, ne šaudyti. Tačiau ar buvimas lietuvių kilmės asmeniu automatiškai reiškia, kad lojalumo valstybei klausimas išspręstas? Jei ne, kodėl tuomet abejojame vien tik tautinių mažumų lojalumu? Ar baimės dėl tautinių mažumų nėra tiek pat perdėtos, kiek ir ramybė, ir tikėjimas tautinės daugumos nepriekaištingu elgesiu, mintimis ir nusiteikimu?
Pripažinkime, kad bijoti reikia ne vienokios ar kitokios tautybės ir kad ne ji yra realių ar įsivaizduojamų grėsmių šaltinis. Tuomet raskime jėgų pasmerkti tuos, kurie sėja neapykantą visuomenės viduje. Būdamas tautinės daugumos atstovas esu įsitikinęs, kad tapinams ir valinskams nėra vietos ateityje geruose santykiuose tarp skirtingų šalies tautinių grupių. Žiūrėkime savo nuodėmių, o savųjų valinskų pasmerkimą tarp tautinių mažumų palikime pačioms mažumoms.
Karolis Dambrauskas, Lietuvos socialinių tyrimų centro doktorantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, LRT.lt
