Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkai nusprendė patys šiuos duomenis patikrinti. Profesorės Aurelijos Žvirblienės teigimu, atlikus SARS-CoV-2 infekcija persirgusių asmenų kraujo tyrimus vienoje Nemenčinės įmonėje paaiškėjo, kad antikūnai vis dėlto taip greitai neišnyksta – jie išlieka pusę metų, rašoma pranešime spaudai.
Prieš kelis mėnesius jau atlikote serologinius tyrimus šios įmonės darbuotojams. Kodėl nusprendėte tyrimą pakartoti?
Balandžio mėnesį šioje Nemenčinės įmonėje buvo SARS-CoV-2 infekcijos protrūkis ir dauguma darbuotojų buvo ištirta molekuliniu metodu. Taigi jie tiksliai žinojo, ar buvo užsikrėtę virusu, ar ne. Vieni užsikrėtusieji nejautė jokių simptomų, kiti sirgo sunkai ir net gydėsi ligoninėje. Pirmą kartą atlikome serologinius tyrimus birželio mėnesį – praėjus 2 mėnesiams po protrūkio. Tada nustatėme, kad dauguma persirgusiųjų turi antikūnų prieš virusą – net ir tie, kurie sirgo labai lengvai arba nejautė jokių simptomų. Buvome sutarę su įmonės vadovybe, kad po kelių mėnesių tyrimą pakartosime, nes labai įdomu sužinoti, ar ilgai antikūnai išlieka. Mokslinėje literatūroje duomenys apie tai gana prieštaringi. Kai kurie tyrimai rodo, kad po 4–5 mėnesių antikūnai pranyksta. Todėl norėjome patys tuo įsitikinti. Tyrimą atlikome spalio pabaigoje, praėjus 6 mėnesiams po protrūkio. Malonu, kad įmonės darbuotojai geranoriškai sutiko dalyvauti mūsų tyrime – jų atėjo dvigubai daugiau nei birželio mėnesį.
Ar daug žmonių turėjo antikūnų praėjus pusmečiui po užsikrėtimo?
Visi, kurie turėjo antikūnų birželio mėnesį, tebeturėjo jų ir dabar. Tai tikrai įdomus rezultatas, kuris rodo, kad antikūnai taip greitai neišnyksta. Iš viso šį kartą ištyrėme 100 žmonių, iš jų du trečdaliai turėjo antikūnų. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie turėjo IgG klasės antikūnų, kurie rodo seniai persirgtą infekciją. Tačiau stebėtina, kad beveik pusė jų turėjo ir IgM klasės antikūnų, kurie paprastai laikomi ankstyvosios, ūmios infekcijos rodikliu.
Ar tai reiškia, kad tie žmonės dar nėra pasveikę?
Ne, taip nėra. Net ir tie, kurie sirgo sunkiai, jau seniai nebeturi viruso. Tai tik įdomus mokslinis faktas, kuris liudija, koks neįprastas šis virusas ir kaip keistai jis veikia mūsų imuninę sistemą. Šiam virusui negalioja gerai žinomos taisyklės. Be to, IgM išlikimas praėjus pusmečiui po užsikrėtimo dar kartą patvirtina, kad aptikus šiuos antikūnus nėra prasmės atlikti molekulinį tyrimą ir ieškoti viruso – IgM antikūnai, kaip ir IgG, tiesiog parodo persirgtą infekciją.
Trečdalis ištirtų žmonių neturėjo antikūnų. Kodėl?
Jie nebuvo užsikrėtę. Tyrime dalyvavo ne tik tie, kurie persirgo, bet ir tie, kurie nejautė jokių simptomų, o jų molekulinis testas pavasarį buvo neigiamas. Serologinis testas dar kartą patvirtino, kad šie žmonės tikrai neužsikrėtė ir nepersirgo, nors kai kurie dirbo kartu su užsikrėtusiaisiais.
Ar antikūnų buvimas rodo įgytą atsparumą virusui?
Tai labai svarbus klausimas, kuris rūpi daugeliui – ypač dabar, kai pandemija smogė Lietuvai kur kas stipriau nei pavasarį. Oficialios institucijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, laikosi nuomonės, kad kol kas nepakanka mokslinių duomenų tvirtinti, jog teigiamas serologinio tyrimo rezultatas rodo įgytą atsparumą. Buvo aprašyta keletas atvejų, kai persirgę žmonės užsikrėtė dar kartą. Vis dėlto tai gana reti atvejai, nors pasaulyje jau persirgo milijonai žmonių, Tikėtina, kad jų rizika užsikrėsti virusu mažesnė nei tų, kurie nepersirgo. Imunitetas nėra vien antikūnai. Svarbus ir ląstelinis atsakas – T limfocitai, kurių aktyvumą sunku išmatuoti. Dar sunkiau išmatuoti, ar susidaro imuninės atminties ląstelės, nes jos yra neaktyvios ir pradeda veikti tik tada, kai susiduria su virusu pakartotinai. Taigi atsparumą lemia daugelis veiksnių.
Vis dėlto manau, kad antikūnų susidarymas ir jų išlikimas tokį ilgą laiką – pusę metų – yra pakankamai svarbus imuniteto rodiklis. Tai teikia vilties, kad mūsų imuninė sistema nėra tokia jau bejėgė prieš šį virusą.
