– Turite beveik 20 metų darbo stažą kultūros srityje (plačiąja prasme). Papasakokite, kas paskatino Jus atsiduoti būtent šiai sričiai?
– Gimiau ir visą gyvenimą gyvenu Rudaminoje ir būtent čia viskas prasidėjo… Lankiau vidurinę mokyklą - šiuo metu Ferdinando Ruščico gimnazija. Dar tais laikais pamilau muziką ir dainavimą. Baigusi pradinę mokyklą pradėjau lankyti tuomet naujai įkurtą Dainų ir šokių ansamblį „Zgoda“. Pirmuosius artistinius žingsnius žengiau būtent čia, dabar mano vadovaujamo kultūros centro scenoje. Prisimenu, kaip su žmona į Rudaminą atvažiavęs Henrik Kasperovič pakvietė vaikus ir jaunimą dalyvauti ansamblyje. Tuomet beveik visa mano klasė lankė „Zgodą“. Prisimenu, kad jau pačioje pradžioje buvau solistė, dainavau su Jureku Judyckiu. Vėliau ir šokau. Esu dėkinga kolektyvo vadovui už tai, kad įtraukė mus į kolektyvo veiklą. Faktiškai jo dėka atradau folkloro grožį ir pamėgau šią liaudies meno rūšį.
Tai, kokiu būdu kažkas perduodama vaikams, yra labai svarbu. Juk lengva atbaidyti vaikus ir jaunimą, kurie dar tik auga, turi savo autoritetus, individualų požiūrį į gėrį, tradicijas ir liaudiškumą. Jeigu tai bus pristatyta gražia ir patrauklia forma, jaunimas perims iš mūsų tą „estafetės lazdelę“, puoselės jiems perduotas vertybes, tradicijas ir istoriją.
– Baigus mokyklą reikėjo apsispręsti, kur eiti toliau. Ar lengva buvo priimti sprendimą dėl meno studijų Vilniaus kolegijoje?
– Mokydamasi vyresnėse klasėse lankiau mokyklos chorą, kurį vedė mokytoja Alina Balkuvienė. Būdama 12 klasėje ir turėdama spręsti, kur mokytis toliau, nemačiau savęs niekur kitur, kaip tik muzikoje. Tiesa, muzikos mokykloje baigiau tik pradines akordeono klases. Kadangi muzikos mokykla buvo Vilniuje, Naujininkuose, kelionė į mokyklą ir atgal atimdavo per daug laiko. Tėvai nusprendė, kad pagrindinė mokinės pareiga yra vis dėlto tik mokykla, todėl nustojau mokytis groti. Tačiau po brandos egzaminų ruošdamasi stojamiesiems į kolegiją turėjau pasimokyti: lankiausi pas mano mokyklos muzikos mokytoją ir mokiausi groti fortepijonu.
Kolegijoje jau žinojau, kad mano pasirinkimas buvo teisingas. Turėjau ten nuostabius dėstytojus, kurie dėjo visas pastangas, kad iš mūsų - studentų - būtų geri specialistai, muzikos mokytojai. „Turėjome daug praktikų kaimyninėse mokyklose - Salomėjos Nėries gimnazijoje ir Antano Vienuolio gimnazijoje. Užsiėmimai mokyklose padėjo mums suprasti, koks yra muzikos mokytojo darbas. Turėjome atlikti praktikas visose klasėse - nuo pačių jauniausių iki vyriausių. Nebuvo lengva, tačiau po šių praktikų dirbti mums jau buvo kur kas lengviau.
Mokydamasi ketvirtame kurse dirbau muzikos mokytoja Vaidotų mokykloje-darželyje „Margiaspalvis aitvarėlis“. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su žmonėmis meninėje veikloje. Man labai patiko dirbti su vaikais. Maloniai prisimenu anuos metus, galbūt dėl to, kad tai buvo pirmas darbas…
– Į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyrių patekote per „Rudomianką“ - ansamblį, kuris yra šios gyvenvietės vizitinė kortelė ir pasididžiavimas.
– 2003 metais lygiagrečiai pradėjau dirbti liaudies ansamblio „Rudomianka“ vadove. Po dvejų metų buvau paskirta į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, o nuo 2013 metų esu Rudaminos daugiafunkcio kultūros centro direktorė.
Turiu prisipažinti, kad „Rudomianka“ - tai mano antroji šeima. Ansamblį jungia labai glaudūs ryšiai - ir šeimyniniai, ir draugiški. Visi nariai maksimaliai atiduoda jėgas kūrybiniam darbui, o idėjų pasiūlo mums mūsų tėvai, močiutės ir seneliai. Beje, kolektyve yra kelios kartos, o tarp jo narių turime prosenelę Česlavą Tučkovską ir jos proanūkę Liviją. Turime Voiciulevičių dinastiją. Iki šiol „Rudomianką“ lankome, galima sakyti, šeimomis: ir mano šeima yra į ją įsitraukusi, ir mano sesers, ir daugelio kitų. Todėl kartu organizuojame jubiliejus, gegužines, pasisėdėjimus, per kuriuos ir gimsta būsimų programų idėjos. Būtent toji vyriausioji karta įnešė savo „kraitį“ - daug dainų, kurios buvo dainuojamos jų jaunystės laikais. Po to atvesdavo savo vaikus, anūkus ir tokiu būdu „Rudomianka“ yra tapusi kelių kartų ansambliu. Turime įvairių teminių programų, jas pristatome daugelyje Lietuvos ir Lenkijos vietų.
Esant progai, nuoširdžiai dėkoju visiems ansamblio „Rudomianka“ nariams, kurie, negailėdami savo laiko, skiria kiekvieną laisvą akimirką repeticijoms, rūpinasi kolektyvo įvaizdžiu, stengiasi, kad gražiai atrodytume scenoje. Suprantu, kad dažnai daro tai šeimai skiriamo laiko sąskaita, todėl noriu padėkoti ir ansambliečių šeimų nariams, kurie kantrūs tokiam žmonų, vyrų, vaikų pomėgiui.
– Ėjote Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Būtent tuo metu įvyko reorganizacija: susikūrė du dideli kultūros centrai - Rudaminoje ir Nemenčinėje, aplink juos susitelkė mažesnių, kaimiškų kultūros namų veikla. Ar Jums, kaip meno žmogui, sunku vadovauti tokiam dideliam įstaigų tinklui?
– Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad savo širdį atidaviau menui ir labiausiai mėgstu tas pareigas, kurios susijusios su kūryba. Tai - planų rengimas, festivalių, kultūros ir sporto renginių organizavimas. Dirbti administracinį darbą, vadovauti nelengva. Kartais tenka priiminėti sunkius sprendimus, norint gauti kokį nors finansavimą reikia rašyti projektus, pavyzdžiui, ieškoti įdomių koncertinių pasiūlymų… Visa tai reikalauja daug laiko ir labai atsakinga. Nes mūsų darbas skirtas publikai, kurios norus norime patenkinti ir dėl kurios turime pakovoti. Tik pradėjusi vadovauti Rudaminos daugiafunkciam kultūros centrui žinojau viena - reikia taip organizuoti darbą, kad kiekvienas - nuo mažiausio iki pačio vyriausio, nuo sportininko iki teatro mėgėjo, nuo istoriko iki kolekcininko - rastų čia kai ką sau. Ir taip stengiamės dirbti.
– Kiek kultūros namų, kurie po reorganizacijos tapo skyriais, priklauso Rudaminos daugiafunkciam kultūros centrui ir kiek žmonių dirba šioje srityje?
– Rudaminos centrui priklauso 14 kultūros namų. Iš viso su visų šių skyrių administratoriais ir darbuotojais, bendradarbiais Rudaminoje ir įvairių ansamblių vadovais yra 120 darbuotojų. Tai - gana didelis kolektyvas, kuris - turiu pripažinti - labai kūrybiškas. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad dirbti su tokiu dideliu kolektyvu man nėmaž nesunku, nes turiu labai aktyvius, nuoširdžiai savo darbui atsidavusius skyrių administratorius. Kiekvienas jų gyvena toje gyvenvietėje, kurioje dirba, labai gerai pažįsta vietos bendruomenę, sugeba pajusti, kokia kryptimi turėtų dirbti skyrius. Tai labai svarbu. Kas kurį laiką organizuojame bendrus susirinkimus, aptariame planus, dalijamės pareigomis. Su tokiais kūrybingais ir aktyviais administratoriais man netenka daug kištis į jų planus. Vadovauti tokiam nemažam žmonių kolektyvui tai - ir abipusis pasitikėjimas: aš tikiu ir žinau, kad kiekvieno skyriaus administratorius sugeba pajusti, kas jiems reikalinga ir geriausia. Be to, kiekvienas tų žmonių myli tai, ką daro. Juk, nuoširdžiai prisipažinkime, darbas meno srityje tai - daugiausia atsidavimas, nes finansiškai nėra lengva. Reikia arba tą darbą mylėti, arba jo nedirbti. Be to, šis darbas reikalauja skirti daug savo laiko, dažnai atsisakant asmeninių planų.
Savo darbe vadovaujuosi šūkiu: „Kartu galime pasiekti daug. Po vieną - nieko.“ Visada kartoju, kad mūsų jėga slypi bendrystėje, kad turime veikti drauge, galvodami apie visumą, o ne traukdami kiekvienas į savo pusę. Kol kas mums tai pavyksta. Žinau, kad be mano bendradarbių nieko nebūčiau padariusi, bet ir jie įvairiais klausimais ieško mano paramos ir patarimo. Todėl nenorėčiau kažkokių laurų priskirti vien tik sau. Rudaminos daugiafunkcio kultūros centro ir jo skyrių veikla - tai bendras didelio žmonių kolektyvo nuopelnas.
– Rudaminos centre nusistovėjo tam tikros tradicijos, organizuojami kasmetiniai renginiai. Iš kur Jūs ir Jūsų darbuotojai semiatės idėjų?
– Turėjome pasistengti, kad vietos čia atsirastų ir kinui, ir teatrui, ir ansamblis, ir konkursai, ir parodos, ir sportas. Juk tai daugiafunkcis centras, todėl mums buvo svarbu, kad tas daugiafunkciškumas būtų ne tik pavadinimas. Tradiciškai plačiai organizuojame tokius renginius kaip Užgavėnės, Tarptautinė vaikų gynimo diena, Joninės (nors šiemet dėl karantino turėjome sugalvoti kiek kitokį formatą). Neapeiname Etnokultūros festivalio „Vilnijos kraštas - kultūrų paribys amžių tėkmėje“, Šv. Mikalojaus dienos. Dalyvaujame taip pat parapijos atlaiduose per Švč. Mergelės Marijos, Gerosios Patarėjos iškilmes, įsitraukiame į tądien rengiamą seniūnijos šventės organizavimą. Mūsų centre įvairūs kolektyvai organizuoja savo jubiliejinius koncertus. Rengiame temines parodas. Organizuojame varžybas, treniruotes ir sporto užsiėmimus, nors šie dažniausiai vyksta stadione ar gimnazijų sporto salėse, tačiau treneriai įdarbinti mūsų centre. Buvome surengę įvairių dirbtuvių, mokomųjų išvykų. Be to, centro skyriuose veikiantys kolektyvai dalyvauja seniūnijų rengiamuose projektuose ir programose ir dažnai koncertuoja užsienyje. Esame savivaldybės institucija ir veikiame Vilniaus rajono savivaldybės remiami ir jos nustatyta kryptimi. Bendradarbiaujame, be kita ko, su Lietuvos kultūros taryba, Tautinių mažumų departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su draugija „Wspólnota Polska“, fondu „Parama lenkams Rytuose“. Dėl projektų turime papildomą finansavimą įvairiems renginiams. Įgyvendinome šiuos projektus: „Wszystko, co Polskę stanowi“ („Viskas, kas sudaro Lenkiją“), Tarptautinį vaikų ir jaunimo kolektyvų liaudies šokių festivalį („Tańcuj, tańcuj, okręcaj…“ (liet. „Šok, šok, pasuk“), tradicijų ir kultūros puoselėjimo mokymų ciklą, valstybės švenčių minėjimus. Nemaža dalimi prisidedame prie rajone organizuojamo Tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Kristus karaliauja! Aleliuja!“
Centrui priklauso ir du dienos centrai, kuriems vadovauja vienuolės iš Angelų seserų kongregacijos - „Kropla nieba“ („Dangaus lašas“) Rudaminoje ir „Muszelka („Kriauklelė“) Rukainiuose.
Mūsų darbuotojai jaučia pasitenkinimą dėl to, ką daro, nepaisant to, kad tenka dirbti švenčių dienomis, o per ilguosius savaitgalius negali suplanuoti šeimos išvykų. Yra tikrai daug jaunų žmonių, kurie visiškai atsiduoda savo pomėgiams. O jei prie progos kas nors pasako mums paprastą „ačiū“, tai džiaugiamės dėl to be galo ir didesnės dovanos mums nereikia.
– Esant tiek laiko reikalaujančiam darbui, kaip Jums pavyksta neapleisti šeimos pareigų?
– Nuoširdžiai dėkoju savo vyrui Valerijui, nes faktiškai tai dėl jo supratingumo ir kantrybės galiu daryti tai, ką darau. Mat daug švenčių praleisdavome kartu centre, dažnai, kaip žinoma, ir su vaikais - 15-mete Kamila ir 9-mečiu Mateušu. Džiaugiuosi, kad mano dukra paveldėjo meilę muzikai: griežia smuiku, lanko ansamblį ir mėgsta meninę veiklą.
- Dėkoju už pokalbį.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
