Praėjusiais metais bruto atlyginimai Lietuvoje (neatskaičius mokesčių) vidutiniškai augo 8,6 proc., tai yra, šiek tiek lėčiau, tačiau vis dar gana pavydėtinu tempu, vertinant Europos šalių kontekstą. Atlyginimai „į rankas“ augo net sparčiau, ir tam įtakos turėjo praėjusiais metais įgyvendinti mokesčių pakeitimai.
Tiesa, dalis atlyginimų padidėjimo yra labiau techninio pobūdžio. Tai, kas anksčiau buvo „Sodros“ įmokos, pavirto arba taupymu, arba papildomais pinigais, priklausomai nuo pasirinkimo papildomai kaupti pensijai.
Spartus atlyginimų augimas sumažino ir pajamų nelygybę tarp dirbančiųjų − per penkerius metus skirtumas tarp penktadalio mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių gyventojų susitraukė nuo 7 iki 5 kartų. Prie to prisidėjo tendencija, kad vis mažiau žmonių dirba už mažesnę nei minimalią algą.
Viešajame sektoriuje atlyginimai augo gerokai sparčiau nei privačiame sektoriuje. Bruto atlyginimai išaugo net 11,3 proc., ir sparčiu augimu pirmiausia išsiskyrė švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų algos. Ne paslaptis, kad ilgą laiką viešojo sektoriaus atlyginimų augimas gana rimtai šlubavo ir viešajam sektoriui darėsi sudėtinga pritraukti talentų, todėl augimo tendencijos yra labai sveikintinos.
Privačiame sektoriuje algų augimas šiek tiek atvėso ir siekė 7,4 proc. − pasaulio ekonomikoje vyraujantis neapibrėžtumas galėjo pristabdyti įmonių planus. Statybų ir transporto sektoriuose, kuriuose ypatingai trūko darbo jėgos, spaudimą sparčiai didinti atlyginimus šiek tiek pristabdė darbo jėga iš rytų. Kaip ir galima tikėtis, sparčiausiai privačiame sektoriuje atlyginami augo informacinių technologijų sektoriuje.
Beveik visose įmonėse atlyginimai sudaro didžiąją dalį sąnaudų, todėl atlyginimų augimui atitrūkus nuo produktyvumo, ilgainiui susidaro ir vidiniai, ir išoriniai disbalansai. Vidinis perkaitimas pasireiškia spartėjančia infliacija, o išorinis prastėjančiu prekybos balansu − tampa sunkiau parduoti vietinę produkciją užsienyje, nes ji tiesiog tampa per brangi.
Nors pastaruoju metu atlyginimai auga sparčiau nei produktyvumas, reiktų nepamiršti, kad 2009-2013 m. laikotarpiu Lietuva išgyveno didelę ir skausmingą vidinę devalvaciją. Tai reiškia, kad realūs atlyginimai tuo metu nelabai augo, tačiau produktyvumo augimas buvo spartus. Per tą laikotarpį buvo susikrautas didelis konkurencinis kainos pranašumas, todėl pastarųjų metų spartesnis atlyginimų augimas yra natūralus procesas, grąžinęs algų didėjimą į senąją trajektoriją.
Prie spartaus atlyginimų augimo statistikos, tikėtina, prisideda ir skaidrėjimo efektas traukiantis šešėlinei ekonomikai. Dėl to bendra statistika gali rodyti didesnį konkurencingumo praradimą nei jis yra iš tiesų.
Taip pat verta pastebėti, kad bendras produktyvumo rodiklis neretai neatskleidžia tikrosios padėties. Šalies tarptautinis konkurencingumas vargiai priklauso nuo kirpėjų ir valytojų atlyginimų dydžio. Nemaža dalis prekių ir ypač paslaugų paprastai yra teikiamos išskirtinai tik vidaus rinkoje, todėl dažnai tokios sritys neturi kaip didinti produktyvumo, nes jos tiesiogiai priklausomos nuo darbo valandų.
Vidaus paslaugų produktyvumo augimas praktiškai visada yra pasmerktas atsilikti nuo atlyginimų augimo. Kita vertus, į eksportą orientuotos įmonės gali mokėti geresnius atlyginimus, jos pakelia šalies vidurkį ir konkuruoja su vietos rinkai dirbančiomis įmonėmis, ir tai ilgainiui duoda impulsą darbo užmokesčio kilimui visoje šalyje.
Pramonės įmonėse atlyginimų augimas nebuvo smarkiai atitrūkęs nuo produktyvumo, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos eksportas stebino savo gerais rezultatais. Paslaugų sektoriuje augančios vienetinės darbo sąnaudos pasireiškia spartesne infliacija. Nuo 2013 metų paslaugų infliacija buvo vidutiniškai 2,5 proc. spartesnė nei prekių ir, deja, tai yra neišvengiama artėjimo prie vakarų Europos pajamų lygio pasekmė.
Į eksportą orientuotų sektorių veikla nerodo jokių konkurencingumo praradimo ženklų. Nepaisant to, kad visus praėjusius metus Europos pramonė praleido recesijoje, mūsų šalies prekių eksportas augo. Pernai buvo pasiektas rekordinis 5 proc. nuo BVP prekybos perteklius. Didele dalimi jį sudaro transporto paslaugų eksportas, kuris pastaruosius keletą metų augo žaibišku greičiu. Tiesa, dėl besikeičiančio ES reguliavimo augimas transporto sektoriuje, tikėtina, prislops.
Nepaisant sparčiau augančių darbo kaštų, Lietuva išlieka konkurencinga ir sėkmingai didina savo rinkos dalį pasaulio rinkose. Nors išorės konkurencingumas išlieka aukštas, mums visgi nepavyksta išvengti tokių šalutinių poveikių, kaip spartesnis paslaugų kainų augimas.
Sparčiai augę atlyginimai didina Lietuvos gyventojų perkamąją galią, stiprina vidaus paklausą, ir tuo pačiu šalies atsparumą nuo išorės sukrėtimų. Visgi labai atsipalaiduoti nereiktų, nes besitęsiant ir taip gana ilgam ekonomikos ciklui, nepamatuotas spaudimas atlyginimų augimui gali stiprėti, ir tai išbalansuotų šalies ūkį.
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus
