Ir aš, ir mano šeima priėmėme šią žinią labai ramiai. Žinoma, suteiktas generolo laipsnis man yra garbė, tačiau niekada nesvarsčiau apie šį įvykį savo tautybės požiūriu. Gimiau kaip Lietuvos lenkas, ir niekas to nepakeis.
– Tikėjausi Jus pamatyti uniformuotą, su generolo antpečiais...
Faktiškai uniformos dar neturiu... Turėtų būti atgabenta per dvi savaites. Būdamas statutinis pareigūnas privalau ją dėvėti kasdien. Tvarka yra tvarka. Iki šiol turėdamas pulkininko laipsnį darbe faktiškai visada vilkėdavau uniformą.
– Esate labai nusipelnęs žmogus: Jūsų darbą pastebėjo ir įvertino ir žmonės, ir valdžia. Kai kuriuos pasiekimai apsvaigina, o kaip juos vertinate Jūs?
Visą gyvenimą tiesiog sąžiningai dirbau. Manau, kad kiekvienas žmogus privalo daryti savo darbą visiškai jam atsidavęs. Galbūt savo profesijoje kaipo kriminalinės policijos pareigūnas buvau profesionalas, bet dabar man jau iškilę nauji iššūkiai. Ir privalau juos pakelti kiek įmanoma geriausiai. Turiu pritraukti žmones, kad ir jie jiems pavestus uždavinius atliktų kuo geriau. Ir tai būtent yra mano sėkmės formulė – dirbti ir savo pavyzdžiu skatinti dirbti kitus.
– Vis dėlto, kokie pripažinimo ženklai labiausiai glosto Jūsų širdį?
Nors turiu daug prezidento skirtų ordinų, apdovanojimų, be kita ko, vardinį ginklą – net du pistoletus, tačiau labiausiai vertinu Šv. Kristoforo apdovanojimą, kurį 1999 m. man skyrė paprasti žmonės, vilniečiai. Tai reikšmingiausiais pripažinimas už mano darbą. Kukli statulėlė ir diplomas – galbūt ne itin brangūs, bet man jie brangiausi.
– Jau pusę metų vadovaujate Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT). Daugiau nei 37 metus dirbote kaip kriminalistas. Kaip atsiradote naujoje darbo vietoje, juk iki šiol Jums tekdavo susidurti su visiškai kitokio pobūdžio nusikaltimais?
Darbas FNTT toks pat, kaip ir policijoje. Žinoma, kryptis visiškai kita.
– Čia nežudo?
Nežudo. Čia tiesiog sukasi didžiuliai pinigai. Net nemaniau, kad šioje srityje tokia sudėtinga situacija. Atlikome detalią susidariusios situacijos analizę ir iš jos matyti, kad artimiausioje ateityje ji nepagerės.
– Kuo remiatės taip sakydamas?
Visų pirma valstybė įvairių mokesčių pavidalu surenka į biudžetą labai daug pinigų, šie keliauja į įvairiais biudžetines įstaigas. Giliau paanalizavę padarėme išvadą, kad ne visose biudžetinėse įstaigose pinigai panaudojami tinkamai. Mūsų tarnyba pateikė savo pastabas dėl to, kokius dabar galiojančius nutarimus ir įstatymus reikia pakeisti, kad situacija pagerėtų. Mat nepakanka vien bausti už finansinius nusikaltimus. Reikia tiesiog jiems užstoti kelią. Pateikėme labai daug įžvalgų dėl galiojančių teisės aktų ir siūlymų juos pakeisti. Manau, kad Vidaus reikalų ministerijai, kuriai esame pavaldūs, pateiktos mūsų pastabos bus teigiamai apsvarstytos. Šiuo klausimu bendradarbiaujame su Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, Valstybine mokesčių inspekcija. Lygiagrečiai teikiame savo pastebėjimus Finansų ministerijai, o neseniai pateikėme ir Vyriausybės kanceliarijai.
– Ar turite pakankamai priemonių kovoti su ekonominiais nusikaltimais?
Valstybė savo rankose turi viską, ko reikia palaikyti tvarkai, kuri turi būti teisinėje valstybėje. Tačiau nuolat reikalingi pokyčiai ir atsakingų žmonių noras šiuos pokyčius įvykdyti. Ne paslaptis, kad dalis biurokratinio aparato galbūt visiškai nenori pokyčių, kurie padarytų veiksmingesnį visos teisinės sistemos funkcionavimą. Iš tikrųjų reikia įdėti labai daug jėgų norint įrodyti, kad pokyčiai reikalingi, nes negali valstybė gyventi taip, kaip gyveno prieš 15-20 metų. Pokyčiai nuolat įvyksta, mes privalome žengti koja kojon su jais.
– Kasdien girdime apie pasisavinamus pinigus, apie „pinigų plovimą“, machinacijas, mokesčių slėpimą... Ar būdamas su šiais reiškiniais kovojančios tarnybos vadovu matote šviesą tunelio gale? Einame geresnės situacijos link ar mindžikuojame vietoj?
Situacija kasmet akivaizdžiai gerėja, ir nėra jau taip blogai, kaip galėtų kai kam atrodyti. Tačiau Lietuvos gyventojai galėtų gyventi kur kas geriau, jei kažkas apsukresnis nenorėtų lobti jų sąskaita, o kalbant tiesiai – nevogtų. Jei visi pinigai patektų į savo paskirties vietą, gyventųsi geriau: atlyginimai būtų didesni, o pensijos – oresnės.
Sutikau užimti šį postą būtent tam, kad padaryčiau pokyčių. Džiaugiuosi, kad tiek mano vadovaujamoje institucijoje, tiek įstaigose, su kuriomis bendradarbiaujame, dirba panašiai mąstantys, pokyčių siekiantys žmonės. Ir iš tikro šie pokyčiai įvyks, nes svarbiausia, kad darbas vyktų visu pajėgumu.
– Kiek darbuotojų dirba FNTT?
Visoje Lietuvoje tai maždaug 300 žmonių. Šioje tarnyboje svarbiausia darbuotojų kvalifikacijos. Manau, kad čia jos labai aukštos. Šie žmonės sugeba atlikti bet kokią jiems pavestą užduotį.
– Vadinasi, yra vilties, kad neteisėtai pasisavintos lėšos grįš į biudžetą, o vagys, kaip sakydavo legendinis tyrėjas Žyglovas, sėdės kalėjime?
Pinigai turi atsirasti ten, kur jie privalo būti. Jei turi būti valstybės biudžete, tai būtent ten privalo sugrąžinti juos tas, kuris „nusuko“ mokesčius. Atėjo pats laikas pakeisti ir pačių žmonių mentalitetą. Pasieksime sėkmę, jei žmonės pagaliau suvoks, kad šiandien vokelyje gaunamas 1000 eurų atlyginimas, kai „ant popieriaus“ minimumas – 400 eurų, ateityje reikš skurdžią pensiją. Ką gausiu senatvėje? Šį klausimą turėtų sau užduoti kiekvienas. Jei pasikeis žmonių samprotavimas, tai bus didžiausia sėkmė. Svarstome apie tai mūsų institucijoje ir pabrėžiame, kad žmones reikia ugdyti ir šią edukaciją reikia pradėti nuo jauniausių dienų, nuo mokyklos.
– Sąžininga, skaidru, saugu. Būtent tokį šūkį galime išgirsti per LRT transliuojamame reklaminiame FNTT vaizdo klipe…
Tai naujas mūsų tarnybos produktas. Tokia šiuolaikinė reklama skirta 20-40 metų kartai. Turėtų paveikti suvokimą, priversti susimąstyti: veikti šešėlinėje ekonomikoje ar ne?.. Žodžiu, verčia galvoti apie ateitį.
– Finansinių nusikaltimų tarnyba turi pasitikėjimo telefoną, kuriuo skambinant galima pranešti apie nusikaltimus. Ar kiekvienas signalas vertas jūsų dėmesio?
Pranešimų apie įvairius finansinius piktnaudžiavimus gauname daug ir visi jie tikrinami. Ir dauguma informacijų pasitvirtina. Jei pateiktos informacijos tyrimas nėra mūsų tarnybos kompetencijos, persiunčiame ją kitoms institucijoms. Pasitaiko informacijų, kurios netelpa į sveiko proto ribas, todėl nevertiname jų rimtai.
Tačiau žmonių aktyvumas didėja. Ypač dažnai žmonės informuoja mus apie tai, kad darbdaviai moka vokeliuose. Reaguojame į tokius pranešimus.
– Kas yra jūsų taikiklyje?
Visi, kurie kokiu nors būdu susiję su neteisėtu pinigų pasisavinimu.
– Kas šiuo metu didžiausia problema: „juodoji buhalterija“, machinacijos su ES lėšomis? Žiniasklaidoje nuskambėjo tokia nuomonė, kad korupcija Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui…
Iš tikrųjų, yra tokių stipriai korumpuotų valstybių, bet, laimė, Lietuva joms nepriklauso. Pas mus gana aukštas demokratijos ir kontrolės lygis. Už kontrolę atsakingos institucijos dirba gana profesionaliai.
Kalbant apie finansinių nusižengimų rūšis, susiduriame ir su nelegaliu įdarbinimu, ir su mokėjimais vokeliuose, ir su PVM slėpimu. O problemiškiausias statybos ir prekybos – tiek didmeninės, tiek mažmeninės – sektorius. Daug machinacijų taksi versle, tačiau turime siūlymų, kaip spręsti šią problemą.
– Matyt, tokios išvados remiasi konkrečiais pavyzdžiais. Jei politikas Masiulis, priėmęs didžiulį kyšį, iki šiol dar laisvėje, tai, matyt, reiškia, kad teisingumas vis dėlto šlubčioja…
Šį konkretų atvejį tiria mūsų kaimynai – Specialiųjų tyrimų tarnyba, todėl negaliu jo komentuoti. Žinau, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje dar vyksta. Mūsų darbo prasmė nėra, kad žmogus patektų į kalėjimą. FNTT svarbiausia, kad kai kurių subjektų veikla nedarytų žalos valstybei, t. y. kad tai, kas pavogta, būtų grąžinta. Turime sukurti tokį mechanizmą, kad vagystės apskritai būtų neįmanomos, o jei jau įvyksta, kad tie pinigai būtų išieškoti.
Tokio nuoseklaus darbo pavyzdys – bendrovės „Klaipėdos nafta“ atvejis, kai du jos buvę vadovai ir su ja susijusios bendrovės „Naftos grupė“ atstovai buvo pernai nuteisti už finansines machinacijas, turto grobstymą, „pinigų plovimą“ ir kitus nusikaltimus. Jiems skirtos finansinės sankcijos ir reali 7–8 metų laisvės atėmimo bausmė. Dabar, tiesa, jie yra pateikę apeliacijas.
Sulaikytas ir taksi įmonės savininkas, kuris slėpė nuo valstybės didžiules mokesčių sumas.
– Kodėl pasirinkote policininko profesiją?
Tiesiog mane domino ši profesija. Vis kažkas naujo, nuolatiniai kontaktai su žmonėmis, be to – galimybė padėti nukentėjusiesiems. Šiaip ar taip, šis darbas reikalauja blaivaus proto. Emocionaliai angažuotis į atliekamus tyrimus negalima, nes jei kiekvieną bylą imsi į širdį, neįstengsi ilgai dirbti. Pradėjęs darbą kriminalinėje policijoje netrukus turėjau vykti į žmogžudystės vietą. Tai buvo gana baisi žmogžudystė. Tuomet kolega pasakė man: tai yra darbas toks pat, kaip ir kiti, ir kas nors jį turi atlikti.
Niekada nesigailėjau dėl savo jaunystės sprendimo. Man patiko mano darbas, kuris duodavo man adrenalino. Tačiau ir čia to adrenalino netrūksta.
– Vilnius jau kelios kartos yra Jūsų gimtasis miestas. Ar yra čia bent vienas kampelis, kurio nežinotumėte?
Ko gero, negalėčiau pasakyti, kad Vilniuje kažkur nebuvau. Vilnių, visas jo gatveles, kampelius, skersgatvius ir namus pažįstu kaip savo kišenę. Žinau, kur galima įeiti ir išeiti. Kai kurių namų net kodus prisimenu.
– Ne veltui Jus vadina „Vilniaus Šerloku Holmsu“… Ar mėgstate šį apibūdinimą?
Tikriausiai jis šiek tiek perdėtas, nes be manęs ir policijoje, ir kitose tarnybose yra daug puikių profesionalų. O filmą apie Šerloką Holmsą mačiau tik vaikystėje.
– Ar apskritai turite laiko malonumams: kinui, knygai?
Su knygomis nesiskiriu. Faktiškai perskaitau viską, kas pasirodo leidybos rinkoje. Knygas labai mėgstu – tas įprastas, popierines. Man patinka jų puslapių šlamesys. Ypač mane traukia politinės tematikos, dokumentinės knygos. Būna, kad per du vakarus perskaitau 300-400 puslapių.
– Detektyvus skaitote?
Žinau, kaip kuriami detektyvai, todėl – ne. Vertinu juos neigiamai: tai išsigalvojimai, nes realybėje vyksta visiškai kitaip.
– Realybė tad geresnė ar blogesnė?
Geresnė… Kartais…
Kalbėjosi Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis
