Šį įspėjimą radau interneto portale alfa.lt. Problema yra ta, kad tekstas, kuriame ponas daktaras atskleidžia klastingo lenkiškumo išpuolį prieš niekuo neįtariamą lietuvybę, yra pilnas neatitikimų ir absurdo. Ko jam iš tiesų reikia, galėtų suprasti galbūt tik prof. Vytautas Landsbergis. Paprastas grėsmingų A. Butkaus teorijų adresatas – tautietis – šaukiamas į pylimą, kad apgintų savo tėvynę nuo šliaužiančios lenkybės revoliucijos. Jis turėtų pasimesti iliuzijose, kurias ponas daktaras jam perša.

Iš pradžių autorius sunkiąja artilerija meta teoriją, kad Lietuvos lenkų negalima traktuoti kaip tradicinių tautinių mažumų ir jau gink Dieve lyginti jų su vokiečių arba lietuvių mažuma Lenkijoje ar net rusų – Estijoje. Visos tos mažumos autentiškos. Ta mažuma, kuri gyvena Vilniaus krašte, yra labai jauno amžiaus lenkakalbė tamsuomenė, kuri „susiformavo palyginti neseniai, antroje XIX a. pusėje – XX a. pradžioje“. Problema ta, kad toliau autorius prieštarauja pats sau, prisimindamas Vilniaus kaštelioną Joną Jeronimą Chodkevičių, kuris „1569 m. Liublino seimo metu gražiausia lenkų kalba karštai gynė Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos“. Kaip tai?

Kadangi lenkai atsivilko į Lietuvą tik dabar, tai iš kur gi daugiau nei prieš keturis šimtmečius „išsiperėjo“ Vilniuje lenkakalbis kaštelionas? Kitas absurdas. Žmogus, kuris rašo, kad Vilniaus krašte nėra jokios tradicinės mažumos, tik kitakalbis neaiškaus autoramento kratinys, tuo pačiu metu įspėja: tokia Lenkija gali sau leisti terliotis su mažumomis, nes jos ten sudaro tik 2 proc. gyventojų. Kitaip nei Lietuva ar Latvija, „kur tautinės mažumos sudaro 15 ir 38 proc. gyventojų“.

O vis dėlto gal Lietuvoje yra kažkas panašaus į mažumą? Na, neva yra, bet... reikia kuo greičiau ją „užarti“. ES gairės sako, kad kuo didesnė mažuma, tuo daugiau teisių ji turi, o anot dr. A. Butkaus, – atvirkščiai. Per daug mes turime Chodkevičiaus palikuonių, kad leistume jiems ekstravaganciją naudotis gimtąja kalba. „Būtų labai tikslinga taikyti jiems principą, kad visas valstybėje gyvenančias tautines bendrijas turėtų jungti valstybinė kalba“, – nurodo diversijos autorius. Ir perspėja – jokių kalbinių laisvių lenkų tautinei mažumai Vilniaus krašte, nes tai būtų... despotizmas ir baltarusių interesų pažeidimas, o juk jie „sudaro Šalčininkų rajono gyventojų daugumą“.

Ir taip blaškosi ponas daktaras savo apkasuose tarp vienos ir kitos šaudyklos. Tai Lenkijos audrą pranašauja, tai Baltarusijos tyko. Tai iš Varšuvos smūgio tikisi, tai iš Maskvos, nes kažkaip negali nuspręsti, kieno pagaliau penktoji kolona yra lenkų mažuma Lietuvoje, kurios iš tikrųjų nėra. Ir nejaučia, kad tol, kol jis apkasuose, lietuvybė išplaukia, o tiksliau, bėga iš Lietuvos dideliu srautu. Ir lenkų mažuma „čia niekuo dėta“. Ji kraujuoja dėl emigracijos.

Praėjusį sekmadienį gražiame Vokietijos miestelyje Rotenburge netikėtai „įvažiavau“ į autobusą su aštuoniais jaunais lietuviais. Buvo triukšmingi ir girti – labiau dėl veiduose matomos euforijos nei dėl tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje geriamo alaus. Paklausti, iš kur keliauja, atšovė: „Iš Pasvalio!“ Į klausimą „kur?“ reagavo pauze. Tada vienas mestelėjo: „Naujo gyvenimo.“ Tai prarastas Lietuvos jaunimas. Norite, ponas Butkau, kažką padaryti dėl tėvynės? Nekovokite su įstatymu, kuris niekam nekenkia. Bėkte bėkite paskui šiuos vaikinus!

Lucyna Schiller