„Vyriausybės atstovas, susipažinęs su straipsnio turiniu, yra įsitikinęs, jog dalis jame pateikiamų duomenų ir informacijos yra tendencingai iškraipomi, siekiant kurstyti tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų tautybių asmenų. Autorius, Vyriausybės atstovo nuomone, straipsnyje ne kartą pažeidžia visuomenės pilietiškumo ir valstybės pažangos skatinimo, demokratijos plėtojimo principus ir kt. (...) Nustačius Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą prašo kreiptis į teismą dėl minėtos visuomenės informavimo priemonės veiklos sustabdymo arba nustačius kitų Įstatymo nuostatų pažeidimus taikyti Įstatymo 50 straipsnyje nurodytas poveikio priemones Visuomenės informavimo priemonių rengėjams ar skleidėjams, – parašė Vyriausybės atstovas Audrius Skaistys.

„Pasikėsinimas į žodžio  laisvę“
Ne, tai ne citata iš garsaus Georgo Orvelo romano „1984-ieji“, nors sėkmingai galėtų ja būti. Orvelas aprašė tobulos cenzūros pasaulį, stebimą, visur ir visada šnipinėjamą žmogų. Tačiau net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis laisva mintis galėjo subręsti ir pasprukti nuo jai paspęstų spąstų.  Autorius matė šią problemą – ir taip gimė dirbtinė „Naujoji kalba“, kuri yra tapatinama su beveik tobula cenzūra.

Tik aš nepripažįstu „Naujosios kalbos“, aš daiktus vadinu savais vardais ir apibūdinu juos savo komentaruose tokius, kokie jie yra, nenaudodamas eufemizmų. Ir toks yra mano atsakymas visokių tarnybų – „slaptųjų, matomų, ir dvilyčių“ – įgaliotiniams. Prieš ką jos taip susimokė? Prieš kelias minutes... kas nėra nauja!“ – pasakytų mano mėgstamas poetas Norwidas. Pridėsiu dar, kad neleisiu primesti man oficialios cenzūros, nes totalitarizmo laikai baigėsi. Vyriausybės įgaliotinio pasiūlymą aš laikau pasikėsinimu į žodžio, pasisakymų laisvę ir žiniasklaidos nepriklausomumą Lietuvoje. Tai grįžimas prie Sovietų laikų veiksmų, o Vilniaus rajono savaitraščio bauginimas veiklos sustabdymu yra to pavyzdys. Esu  politologas, turintis mokslinį laipsnį, Europos Parlamento patarėjas, praeitos Europos Parlamento kadencijos narys, buvau Piliečių laisvių komiteto narys ir EP Specialiojo komiteto, tiriančio daugelio Europos tarnybų nelegalią veiklą, narys. Todėl atsakingai galiu pasakyti, kad daugelio Lietuvos valstybės institucijų veikla turi mažai ką bendro su ES standartais, saugančiais žodžio laisvę ir skatinančiais daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą ir daugiakalbystę. O vyriausybės įgaliotojo atstovo kaltinimus laikau keistais, nes jei kas nors čia nesupranta ES demokratijos principų, tai būtent vyriausybės atstovas.

Smerktina praktika
L24.lt paskelbtame ir „Vilniaus krašto savaitraštyje“ (Tygodnik Wileńszczyzny) perspausdintame jau žinomame komentare, dėl kurio priekaištauja vyriausybės atstovas, parašiau, kad „Lietuvoje tebevyksta grubūs lenkų mažumos teisių pažeidimai. Be išpuolių prieš Vilniaus krašto lenkų švietimą, pavardžių rašymą originalia forma prieš lenkų bendruomenę dar buvo ir sugriežtintos tam tikros priemonės, nukreiptos prieš dvikalbes lenteles net ir tose seniūnijose, kur lenkų tautinė mažuma sudaro 90 proc. visų gyventojų. Ši Europos Sąjungoje unikali situacija pažeidžia Europos tautinių mažumų teisių apsaugos standartus, numatytus Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje, Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje bei Lenkijos-Lietuvos sutartyje. Taip pat tai ryškus tautybių diskriminacijos pavyzdys. Norėčiau priminti, kad Lietuvos mažuma Lenkijoje turi plačias privilegijas, įskaitant dvikalbių vietovardžių vartojimą.

Ir dar kartą pasirašau po šiais žodžiais,  nes tokia yra Lietuvos realybė, o veiksmai, naudojami  tautinių mažumų atžvilgiu, yra smerktini. Europos traktatai ir tarptautinė teisė saugo tautines mažumas ir jų tapatybę. Be to, Lietuvai, kaip kiekvienai valstybei narei, nuo įstojimo į Europos Sąjungą momento taikomi ES teisės viršenybės principai, t.y. taikomas ES teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas. Ir jei Lietuvos įstatymai pažeidžia Sąjungos teises, jie turi būti pakeisti ir pritaikyti Europos standartams. Lisabonos sutarties 167 straipsnyje aiškiai teigiama, kad „Sąjunga prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę“. O Europos Parlamentas savo paskutinės sesijos rezoliucijoje paragino valstybes nares visapusiškai įsitraukti į nepakartojamos kultūros ir kalbų paveldo įvairovės apsaugą bei skatinimą Sąjungoje, taip pat paragino Sąjungos vyriausybes pasmerkti visokią kalbinę diskriminaciją,  pasirašyti ir ratifikuoti Europos chartiją dėl regioninių ir mažumų kalbų bei Pagrindų konvenciją tautinių  mažumų apsaugos labui. O ką į tai Lietuva?..

V. Tomaševski taip pat buvo cenzūruojamas
Lietuvos valstybė ir jos institucijos prieš keletą metų gėdingai pasirodė visos Europos akivaizdoje, kai Lietuvos tarnybinės etikos komisija pasisakė prieš EP narį Valdemarą Tomaševskį. Sąjungos reakcija į Lietuvos veiksmus buvo šokiruojanti. Kad nebūčiau tuščiažodis, pacituosiu įdomų šio klausimo pagrindimą – EP rezoliucijos fragmentą, įrodantį, kad Lietuva pažeidė ES teisę.

„2010 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė patvirtinti, kad Valdemaro Tomaševskio, Lietuvos Respublikos piliečio, politinio veikėjo, Lietuvos politinės parlamentinės partijos pirmininko viešas elgesys ir veiklos būdas prieštarauja valstybės ir piliečių pagarbos principui, neatitinka nešališkumo principo bei nepadidina  pasitikėjimo valstybe ir  jos institucijomis.

Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu Valdemarui  Tomaševskiui pareikštas „visuomeninis papeikimas“ pagal Valstybės politikų elgesio kodeksą, patvirtintą Lietuvos Respublikos 2006 m. rugsėjo 19 d. įstatymu (Nr. X-816). Šis papeikimas susijęs su Europos Parlamento nario pareiškimais jam vykdant parlamentaro pareigas.

Europos Parlamento narių statuto 2 straipsnis numato, kad „Parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi“. Ta pačia dvasia Statuto 3 straipsnis numato, kad: „1. Nariai balsuoja individualiai ir asmeniškai. Jie negali būti saistomi įsakymų ar nurodymų. 2. Susitarimai dėl mandato vykdymo būdų nėra reikšmingi“.

Todėl aiškiai matyti, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas yra narių laisvės ir nepriklausomybės, numatytų Europos Parlamento nario statute, kuris yra ES teisės dalis, pažeidimas, ir todėl faktas, kad Lietuvos taisyklės suteikia Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai galią kontroliuoti Europos Parlamento narių, išrinktų Lietuvoje, veiklą, yra bendrijos teisės pažeidimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, manytina, kad Europos Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos ir vienintelio įgalioto organo, pareiga yra pateikti ieškinį dėl pažeidimo, inicijuoti procesą prieš Lietuvos Respubliką pagal  Europos Sąjungos veikimo Traktato 258 straipsnį.

Todėl Teisės reikalų komitetas rekomenduoja kreiptis į Europos Komisiją su reikalavimu, kad Lietuvos valdžios institucijos laikytųsi Europos Sąjungos teisės, inicijuodamos, jei būtina, teismo procesą dėl Bendrijos teisės pažeidimo, kaip numatyta Europos Sąjungos veikimo traktato 258 straipsnyje (2010/2047 (IMM)).

Neleiskime įbauginti
Bandymas nutildyti ES parlamento narį V. Tomaševskį sukompromitavo Lietuvos institucijas, taip pat parodė, kad Lietuvoje demokratinės valstybės principai ir Europos Sąjungos teisė yra pažeidžiami. ES reakcija buvo tvirta ir smerkianti tokius veiksmus. Į tai turėtų atkreipti dėmesį Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kol įbris į kovos su žodžio laisve ir tautinių mažumų teisėmis aklavietę. Nebent nenori nešioti negarbingo pirmojo Europos Sąjungos cenzoriaus titulo. O žurnalistams ir visiems Lietuvos tautinių mažumų nariams aš pasakysiu: „Nebijokime ir patys nesileiskime įbauginami, nes ES teisė yra mūsų pusėje“.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente