Nustatyti atvejai, kuomet gydytojas nepagrįstai siunčia konsultacijoms, tyrimams iš valstybės sveikatos priežiūros įstaigos į privačią, kurioje dirba jis pats, jo šeimos nariai ar kiti artimi asmenys. Taip pat pasitaiko atvejų, kuomet gydytojai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai tiesiogiai ar netiesiogiai skatina pacientus savo lėšomis pirkti (iš įmonių, susijusių su jo privačiais interesais) sąnarių endoprotezus, akių lęšiukus ir kitas medicinos pagalbos priemones, nors šios priemonės yra kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis ir jas pacientui turi suteikti pati ligoninė.
Akivaizdu, kad toks „bendradarbiavimas“ – ne paciento naudai.
Todėl pasiūliau sprendimą: asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus, asmenims, dirbantiems viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintiems administravimo įgaliojimus, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovams ir vadovų pavaduotojams – deklaruoti privačius interesus.
Ir dar kartą: kodėl to reikia?
Nesant įpareigojimo sveikatos priežiūros specialistams deklaruoti savo privačius interesus, kontroliuojančios institucijos neturi galimybių įvertinti, ar sveikatos priežiūros specialistai priimdami sprendimus siųsti pacientus konsultacijoms, tyrimams ar slaugai iš viešosios valstybės ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros įstaigos į privačią užtikrina viešųjų interesų viršenybę prieš privačius. Be to, tai apsunkina galimybes tirti galimą neteisėtą praturtėjimą dėl gautų neteisėtų pajamų.
Gera idėja, sakote jūs, bet kiek tai kainuos?
Nieko: įstatymo įgyvendinimui papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės.
Komentarai