Aš parašiau „beveik“, nes iš dainos žodžių galima buvo suprasti, kad lietingas nuobodulys turi ir gerųjų pusių. Pagyvenusių ponų apdainuojami snargliai bent jau „mažiau varginosi ir mažiau purvinosi“. O konservatoriai varginasi su dideliu triūsu ir dideliu entuziazmu. Ir purvinasi su malonumu.
Manau, kad labai purvinas, niekšiškas ir įžeidžiantis lenkų bendruomenę darbas – tai  naujausias jų kabaretas, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso pakeitimai. Kalbu apie straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už kieno nors teisių ir laisvių dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, materialinės padėties, religijos ar įsitikinimų apribojimą. Reikia tikrai labai nuobodžiauti, kad galima būtų išmąstyti ir paskelbti, jog šiame straipsnyje prie išvardytų nukentėjusių diskriminacijos aukų kaip nulieti tinka ir Vilniaus krašto gyventojai. Kodėl? „Kadangi per smurtą ir apgaulę bus suvaryti į pragarą, vadinamą lenkiškomis mokyklomis!“ – dainuoja kabareto nariai. O kas tai padarys? Vietinių savivaldybių demonai – „vietos pareigūnai arba tarnautojai“, – intonuoja linksmas šios sudėties choriukas: Rytas Kupčinskas, Vida Marija Čigriejienė, Kęstutis Masiulis, Algis Strelčiūnas ir Pranas Žeimys.

Vilniaus krašto liaudie, gali nuo šiol miegoti ramiai. Šie šeši puikuoliai lekia į pagalbą, apžergę Baudžiamąjį kodeksą kaip paklusnų žirgą. Na ir giriasi, kad jau niekas „neapribos jums teisės pasirinkti mokyklą. Lietuvių mokyklą!“ – šaukia uždusę, bet linksmi. Ir giriasi, kad jau pateikė kodekso pataisą, pagal kurią tarnautojas piliečiui esant neišdrįs net paminėti žodžių „lenkų mokykla“, nes tai jau būtų laikoma „bandymu apriboti jo (piliečio) pasirinkimo laisvę“ ir „spaudimu“, kad pasiųstų vaiką būtent į šią mokyklą. Už tokį (cituoju) „terorą“ konservatoriai reikalauja bausti viešųjų darbų atlikimu, baudomis ir net kalėjimu.

Aš suprantu, kad šios draugijos protai negali suvokti fakto, jog lenkų vaikas lenkiškoje mokykloje – tai natūralus reiškinys, galų gale, nuo seno. Ir savanoriškas. Kas, atsižvelgiant į šių mokyklų atžvilgiu permanentinį varymą, gali net šiek tiek nustebinti, tačiau ne asmenį, kuris ką nors žino apie Vilniaus krašto žmonių mentalitetą. Tai tauta, besididžiuojanti lenkų kilme, gimtąja kalba. Ir užsispyrusi. Kuo daugiau nesąmonių kalba apie lenkiškas mokyklas politinio kabareto nariai, tuo labiau šį tauta įsitikinusi, kad pasirinko teisingai.

Riteriai, ant Baudžiamojo kodekso šuoliuojantys Vilniaus kraštui į pagalbą, traktuoja ginamuosius kaip tamsius, įsibaiminusius ir parsiduodančius mulus. „Ši pataisa nukreipta į situaciją Vilniaus krašte, kur administracinėmis priemonėmis – tai iš jų atimama pašalpa, tai kitokiu būdu –spaudžiami tėvai, kad nukreiptų vaikus į lenkiškas mokyklas“, – tokiu sąmoju kabareto nariai  pradėjo savo turnė  po Lietuvos žiniasklaidą. O jiems palanki LNK televizija nedelsdama parodė  antrąją šou dalį – „kaip apginti lenkus nuo lenkų mokyklų“. Šį kartą su pagrindinio vaidmens atlikėju Kęstučiu Masiuliu. Jis – gabus kabaretininkas, tai įrodęs vienintelėje teisingoje praeityje  patikimai vaidindamas ideologinio komunisto ir sovietų profesoriaus vaidmenį, ką šiandien kažkodėl gėdingai nutyli.

Žodžiu, mes esame gėdingo spektaklio, pastatyto ant melagingo susirūpinimo, insinuacijų ir šmeižto, liudininkai.  Tačiau pagrindiniai aktoriai, matyt, patenkinti. Jie pasiekė keletą tikslų. Išpylė ant lenkiškų rajonų administracijos pamazgų kaušą. Apsirengę Vilniaus krašto lenkų mokyklų gynėjų drabužėliais, lenkus pristatė kaip jėga ir apgaule suvarytus įkaitus (BNS agentūra šią temą pailiustravo mokyklos – ačiū dievui, ne lenkų – apsuptos kažkuo panašiu į spygliuotą vielą, nuotrauka). Ir mirktelėjo tai rinkėjų daliai, kuri mėgsta medžioti lenkų raganas: „medieną laužams ir deglus  uždegimui mes visada paruošę“.

Apšmeižtos Vilniaus krašto administracijos vietoje ginčiau savo gerą vardą teisme. Žurnalistų, sugeriančių kiekvieną nesąmonę iš Pagyvenusių ponų kabareto lupų, vietoje užduočiau  jiems keletą klausimų. Pavyzdžiui, kas ir kaip vaikus suvaro į sostinės rajono lenkiškas mokyklas? Iš kur toks  gausus moksleivių būrys Vilniaus krašto lietuviškose mokyklose, kai ten vyrauja prievarta siųsti į lenkiškąsias? Ir kodėl konservatoriai – užuot maitinę publiką sąmokslo nesąmonėmis – rūpestingai nepasilenkia prie daugiau kaip 2,5 tūkstančio vaikų, kurių, pasak Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio, šiemet trūksta šalies mokyklose. Matyt, jie jau semia mokslus tremtyje, kas lietuviškumo puoselėjimui apskritai nėra palanku, tačiau tai jų, o tiksliau – jų tėvų, teisė. Blogiau, kad šie tėvai taip negerbia savo valstybės, kad nenori pranešti buvusiai mokyklai.

Lucyna Schiller