Tuo tarpu tie,  kurie jau yra baigę aukštąsias mokyklas ir neranda darbo,  yra tarsi netiesiogiai kaltinami,  jog pasirinko ne tą gyvenimo kryptį. Tai yra,  jei dabar,  tarkim,  būdamas diplomuotu istoriku,  nerandi darbo,  tai kokios bėdos,  išmok mūryti ir darbą pagaliau turėsi. Su tokia intencija kalba ir šalies Prezidentė,  ir kai kurie politikai,  verslininkai bei žiniasklaidos atstovai.

Bet aš,  tiesą pasakius,  nesuprantu,  kaip galima šitaip menkinti jauno žmogaus pasirinkimą,  individualumą,  pašaukimą ir talentus. Juk tie,  kurie stoja į aukštąsias mokyklas,  paprastai turi siekių,  tikslų ir svajonių. Tas, kuris,  pavyzdžiui,  nori būti menininku,  mokytoju,  kalbininku,  dažniausiai specialybę renkasi pagal pašaukimą,  vidinius poreikius. Kiekvienam jaunam žmogui juk itin svarbu realizuoti save,  atrasti savo kelią. Manau,  gyvename tokiame amžiuje,  kai suprantame,  jog mums būtina atrasti savo stipriąsias puses,  suprasti savo asmenybę.

Antai kiekvienas jaunuolis,  dar besimokydamas mokykloje,  turi mėgstamas ir nemėgstamas pamokas,  atsirenka dalykus,  kurie jį domina,  kur jis jaučiasi it žuvis vandenyje. Vėliau, jau stodamas į aukštąją mokyklą, jaunas žmogus taip pat turi aiškių ambicijų – lavėti kaip asmenybei,  atrasti naujų žinių,  pasirengti svajonių darbui.

Aiškumo dėlei pailiustruosiu situaciją asmeniniu pavyzdžiu. Aš pati,  norėdama studijuoti humanitarinę specialybę,  dar mokykloje rašiau straipsnius,  dalyvavau literatūriniuose konkursuose,  skaičiau itin daug knygų. Studijos tikrai reikalauja intensyvaus pasiruošimo. Tada,  jau įstojus,  dar keturis metus reikia kasdieną intensyviai mokytis,  stengtis. O čia,  galiausiai,  kai diplomas jau rankose,  išlenda kažkoks politikas ir pareiškia,  kad aš blogai pasirinkau,  kalbininkų nereikia,  užtai reikia mūrininkų! Ir visai nesvarbu,  kad filologe būti norėjau nuo vaikystės,  dabar turiu tapti mūrininke. Nes toks rinkos poreikis.
Bet susimąstykime – kas mes? Ar vien darbo jėga,  iš kuriuos panorėjus galima nulipdyti bet ką,  ko tik reikia rinkai? O gal vis dėlto mes – žmonės,  individualūs,  talentingi ir patys žinantys savo pašaukimą,  turintys individualių svajonių? 

Nesuprantu, kodėl dabar vis norima įpiršti supratimą,  neva jauni žmonės mūsų šalyje yra kažkokie sumišę,  pasimetę,  klaidingai pasirinkę gyvenimo kelią. Bet aš kažkodėl nepažįstu nei vieno bendraamžio,  kuris nežinotų,  ko nori arba išvis nenorėtų nieko. Daugelis jaunų žmonių žino,  ką reiškia dirbti paprastą,  darbininkišką darbą Lietuvoje – tai tolygu vergijai. Argi jauni žmonės yra tokie kvaili,  ir jie neina dirbti mūrininkais vien todėl,  kad nežino Darbo biržos statistikų? Antai daugybė studentų dirba padavėjų,  pardavėjų,  statybininkų,  valytojų darbą. Tačiau dirba vien todėl,  kad tiki,  jog vieną dieną tai baigsis,  kad toks darbas – laikinumas. Kodėl? Nes dažniausiai darbo sąlygos būna siaubingos : viršvalandžiai,  išnaudojimas,  nepagarba dirbančiajam,  prastas darbo apmokėjimas arba...jokio apmokėjimo - vien apgaulingas išnaudojimas.

Beje,  visi tie verslininkai,  kurie priekaištauja,  kad jiems trūksta darbo jėgos,  tegu pirmiausiai prisimena,  kad vergija seniai panaikinta,  ir ima siūlyti geresnes darbo sąlygas. Politikai,  rėkiantys,  kad reikia paprastų darbininkų,  ne diplomuotų specialistų,  lai pagalvoja – ar ne patys kažkada pradėjo tokią politiką,  skatindami importą: „Visko įsivešime,  kam mums patiems gaminti,  tegu dirba kinai Kinijoje,  o mes iš jų pigiai pirksime ir būsime ponai“. Taip užsidarė daugybė gamyklų Lietuvoje,  sumažėjo eksportas. O dabar jau vėl staiga – reikia darbininkų.

Ką noriu pasakyti jaunimui  - esu tikra,  kad jūs visi pasirinkote teisingai ir tvirtai žinote,  ko norite ir ką galite nuveikti šiame gyvenime. Netikėkite niekuo,  kas sako,  jog turite būti kažkuo kitu,  negu dabar esate. Sėkmingai eikite savo keliu – jūsų laukia tik jums skirti išbandymai ir pasiekimai.

Gitarė Pugačiauskaitė