Tiesa, pats su tokiu pareiškimu pas žurnalistus nesispraudė, tačiau paklaustas nepraleido  progos užliūliuoti elektorato budrumą. Viskas liks po senovei. Vilniaus krašto rinkėjai ir toliau kabins tas lenteles (ir jas gins), tačiau Seimui pavaldi Valstybinės kalbos komisija uoliai juos persekios. O karinis komisijos sparnas – to paties pavadinimo komisija – griežtai baus už jų iškabinimą. Juolab kad šią užkrečiamą rykštę smerkia jau ne tik prezidentė, bet, pasirodo, taip pat ir ponas ministras pirmininkas.

Taigi Vilniaus kraštui kaip ir anksčiau žirs įspėjimai ir baudos, o lentelių recidyvo atveju – teismai. O ten jau rajonų, kuriuose dominuoja mažumos, administracijos darbuotojai tegul „prisimatuoja antstolių egzekucijas ar kalėjimus“, nes privatiems „kabinėtojams“ (gaila, bet...) straipsnio nėra.

Matyti, kad artėja rinkimai. Šį kartą prezidento rinkimai. Galų gale kažkas iš socialdemokratų arklidės šturmuos Daukanto rūmus, todėl jau atėjo laikas pradėti koketuoti su potencialiais rinkėjais. „Ramiai, ramiai, mes su tais lenkais tik taip – apgaulingai! Kas jiems žadama, tai žadama, o kas  daroma – juk kiekvienas mato“. Ir koks dėkingas turėtų būti tai darbas: tai pakišti lenkų mažumai  morką su pažadu, kad problemų sprendimas tiesiog tūnotų už kampo, tai suduoti jai per nugarą drausminančia lazda. Sėdėkit ramiai, neburnokit! Nepamirškite, kad „esame Lietuvos piliečiai“, o „visi Lietuvos piliečiai privalo turėti vienodas sąlygas“.

Man asmeniškai nuo tokių kalbų šiurpsta oda, kadangi tos kalbos skamba kaip nuosprendis. Kadangi, burokai, likimas taip norėjo, kad kaip mažuma gimėte šioje, o ne kurioje nors kitoje šalyje, tai vyraujančią valstybinės kalbos hegemoniją vilksite čia be jokio murmėjimo! O visokie ten popiergaliai, kaip antai Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija ar Europos vietos savivaldos chartija, kurias pasirašėme ir ratifikavome ir kurios primena „daugiakalbę rykštę“, nors ir rekomenduojami,  mums tėra makulatūra.

„(...) jei mes gerbiame savo šalį, savo Konstituciją ir savos šalies įstatymus, tai tokių lentelių neturėtų būti“, – perspėja Vyriausybės vadovas. Iš šio pasisakymo reikėtų suprasti, kad lenkai, slovakai, vokiečiai, italai, suomiai, švedai ir šveicarai (čia vardinu tik tas šalis, kuriose tokias lenteles mačiau savo akimis) savo valstybių negerbia. Anksčiau cituotas pasisakymas primena gražų praėjusių laikų šūkį: „W naszej stranie wsie dołżny byt´ rawny“. Pone ministre pirmininke, ar tai tikrai geriausias mėgdžiotinas pavyzdys šiandieninėje Europoje, kuriai kartais net pirmininkaujame? Juolab kad šis   „buvimas tose pačiose sąlygose“ vieniems yra laisvė naudotis gimtąja kalba, kitiems – draudimai.

Gaila. Aš maniau, kad šį kartą socialdemokratai nuo kuklių lentelių nedezertyruos. Juolab kad išspręsti šį klausimą, atsižvelgiant į minėtos Konvencijos nuostatas, žadėjo savo vyriausybės programoje  (apie kitus pažadus gailestingai neprimenu). Tiesa, kad Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pastangų dėka, bet ar tai priežastis iš burnos daryti aulą? Šiandien – „už“, rytoj – „prieš“, poryt gal vėl – „už“. Na, bet jau laikas priprasti, kad „voltos“ Lietuvos politikams yra norma. Tik ir kur tas pasibjaurėjimas, lyg kažkas būtų primaitinęs cukraus vata – saldžia, išpūsta ir visiškai beverte?

Lucyna Schiller