Iš Lietuvos socialdemokratų premjero buvo galima tikėtis daugiau. Atrodė, kad jis gali atitrūkti nuo savo pirmtako politikos, pritvinkusios kompleksų ir prietarų, susijusių su lenkų tautine mažuma. Taip pat atrodė, kad jis sugeba atitrūkti nuo valdiško šovinizmo ir viešajame Lietuvos gyvenime aiškios lenkų diskriminacijos. Reikėtų pridurti –diskriminacijos, užtraukiančios Lietuvai gėdą tarptautinėje arenoje ir gadinančios geros kaimynystės santykius su Lenkija. A. Butkevičiaus sekmadienio pareiškimas nepalieka jokių abejonių. Išsklaido net didžiausių optimistų, tikėjusių, kad Lietuvoje normalumas yra įmanomas, iliuzijas. Deja, jo nėra. Ministras Pirmininkas pranešė, kad jis stovi toje pačioje vietoje, kur yra radikalus Lietuvos konservatorių nacionalistinis sparnas, lobstantis iš antilenkiškumo. Be to, jis parodė, kad žodžio laikymasis jam yra svetimas, nes kas kitas, jei ne premjeras, pasirašė dabartinės vyriausybės programą, kurioje taip pat numatytas įsipareigojimas įvesti dvikalbius užrašus. Kas toliau?

A.Butkevičiaus pareiškimas nukreipia  Lietuvą tokios politikos, kurią Europa matė tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, kryptimi, kai tautinių mažumų diskriminacija buvo politinė dorybė, o nacionalizmas – vienintelė teisinga ideologija. To beprotiško kelio pabaigoje buvo persekiojimai, neapykanta ir genocidas. Tai blogas, nemėgdžiotinas pavyzdys. Kam šiandien turi tarnauti šis lietuviškas praeities demonų žadinimas?

Skambinimas šia  šovinistine gaida yra klaida. Gyvename XXI amžiuje,  Lietuva yra Europos Sąjungos narė, o tai ją įpareigoja. Ministro Pirmininko, sakančio, kad lentelių su dvikalbiais užrašais neturėtų būti, jei mes gerbiame savo šalį, savo konstituciją ir įstatymus, požiūris yra pasenęs ir nepriimtinas šiuolaikiniame pasaulyje. Juk jis pažeidžia pagrindinius  principus ir vertybes, ant kurių pastatyta Europos bendrija, skatinanti kultūrinę, kalbinę ir etninę įvairovę. Europos sutartys ir tarptautiniai teisės aktai apsaugo tautines mažumas ir jų  tapatybę. Be to, Lietuva, kaip kiekviena valstybė narė, nuo įstojimo į ES momento turi būti pavaldi ES teisės viršenybei nacionalinės teisės atžvilgiu. Ir jei lietuvių nuostatos pažeidžia ES įstatymus, tai jas reikia keisti ir pritaikyti prie Europos standartų. Apie tai turėtų žinoti  kiekvienos šalies Ministras Pirmininkas.

Jei A. Butkevičius turi blogus  patarėjus ir apie tai nežino, tai  išvardinsiu jam keletą tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kuriuos privalo įdiegti į savo teisinę sistemą, pavyzdžių.

Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartija:
1. Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

Pagrindinė  tautinių mažumų apsaugos Europos Tarybos konvencija  
10 straipsnis.
1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą.

2. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.

11 straipsnis.
1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.

2. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją.

3. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.

16 straipsnis
Šalys nesiima tokių priemonių, kurios keistų gyventojų santykį tose vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, ir apribotų teises bei laisves, išplaukiančias iš šios pagrindų Konvencijos principų.

Sutartis tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo

14 straipsnyje kalbama apie :
- laisvą  tautinės mažumos kalbos vartojimą asmeniniame  ir viešajame gyvenime;
- savo vardų  ir pavardžių vartojimą pagal tautinės  mažumos kalbos skambesį;
- reikiamų galimybių mokytis tautinės mažumos kalbos užtikrinimą.

15 straipsnyje kalbama apie:
- reikiamų galimybių mokytis tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse  įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose užtikrinimą;

Lietuva, jei nori būti gerbiama šalis ES ir turėti gerus santykius su savo kaimynais, turi įgyvendinti Europos standartus tautinių mažumų klausimais, kaip tai padarė Lenkija, kur papildomai įvesti pavadinimai tautinės mažumos kalba 852 vietovėse, 45 valsčiuose. Tai 336 pavadinimai vokiečių kalba, 450 pavadinimų kašubų kalba, 30 pavadinimų lietuvių kalba, 27 baltarusių pavadinimai ir 9 lemkų pavadinimai. Štai geras pavyzdys Lietuvai. Ministre Pirmininke, laikas susivokti, kol dar nevėlu.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente