Kai kurios žiniasklaidos priemonės nuolat kuria fikcinę tikrovę,  bruka žmonėms melą,  mitus,  mistines istorijas ir pateikia visa tai kaip tiesą. Bandoma įtikinti,  kad viskas pasaulyje blogai : politikai nesąžiningi,  žmonės žiaurūs,  gamta užteršta,  visi nesaugūs,  gresia apokalipsė, žiaurūs karai dėl maisto,  vandens ar vietos šioje žemėje. 

Tačiau kas slypi po visomis šiomis menamo blogio grėsmėmis? Man regis,  nieko daugiau,  tik noras įaudrinti žmogaus jausmus,  jo vaizduotę. Kuo giliau į žmogaus pasąmonę bus įsiskverbta su įvairiausiais kraupiais vaizdiniais,  tuo lengviau toks žmogus ims tikėti,  kad tas blogis yra ir realybėje.

Kitaip sakant,  viešoji erdvė užsiima nuolatiniu neapykantos ugdymu. Visiški menkniekiai ar net nesami dalykai mums pristatomi kaip tragedija ar didžiausias blogis. Atmosfera šalyje tokia įkaitinta ir įtempta,  kad net paprasčiausias pamosavimas popieriumi (turiu omenyje „Lech“ sirgalių plakatą) sukelia siautulingą reakciją ir emocijų bangą.

Mūsų vaizduotėse stengiamasi sukurti baisiausius fantomus,  kurie neva kelia blogį pasaulyje. Pavyzdžiui, dabar tautinės mažumos vis vaizduojamos kaip kažkoks neigiamas dalykas,  nesantaikos šaltinis,  su kurio reikia kovoti. Tačiau ši tariamo priešo vaizdavimo politika yra tokia primityvi,  kad net primena viduramžius. Anuomet tamsi visuomenė buvo tikinama,  jog blogis slypi raganose ir dėl to reikia jas deginti. Dėl to žuvo milijonai nekaltų moterų,  kurias kažkas vaizdavo kaip šėtono įpėdines. Dabar,  regis,  mes baisimės tokiais poelgiais,  tačiau iš esmės einame panašiu keliu.

Noriu pabrėžti,  kad neapykantos kurstymas skatina matyti nesamus pavojus,  užliūliuoja protus. Kaip mažas vaikas tamsiam kambaryje mato šmėklas,  taip ir tamsus žmogaus protas yra linkęs matyti vien velnius aplink save. Tačiau mes žinome,  kad tikrasis blogis kyla tiesiogiai iš žmogaus vaizduotės. Kaip ir minėtasis raganų deginimas,  taip net ir holokaustas – tai kova su tariamu blogiu,  kurio iš tiesų nebuvo. Buvo tik tamsios, neapykantos prisotintos žiaurios sielos, kurios tikėjo,  kad kovoja prieš blogį,  tačiau iš tiesų tik pamynė žmogiškumą,  praliejo kraują,  sutepė visą istoriją ir paniekino pasaulį.

Tačiau aš dar kartą pabrėžiu svarbiausią tiesą - beveik visos pasaulio tragedijos ateidavo tiesiai iš žmogaus vaizduotės pasaulio. Žmogus beveik niekada nekovojo su realiomis grėsmėmis,  o tik su savo vaizduotės monstrais.

Todėl ir aš labai nemėgstu to šiuolaikinio mėginimo žmones skirstyti į geriečius ir blogiečius,  į kategorijas „mes“ ir „jie“,  į priešus ir savuosius. Atrodo,  gyvename požemių pasaulyje,  kur pilna blogio ir velnių,  kur trūksta paprasčiausio civilizuotumo ir kultūros. Blogiausia,  kas toks įtikėjimas šiuo požemių pasauliu  - jau ne vien mitas,  bet ir politinė galia. Pavyzdžiui, kai kurie šiuolaikiniai politikai ar šiaip neva tautininkai kaip priešus vaizduoja tautines mažumas. Drauge jie vaidina kovotojus už gėrį ir tik dėl to pelno bent kiek žmonių dėmesio.   Tačiau tokios paranoiškos fantazijos veda į beprotybę ir neracionalius poelgius. Tie,  kurie skatina mus nekęsti tariamų priešų,  iš tiesų pasmerkia žmones grumtis su apgauta savo vaizduote. Neapkęsdami mes tampame ne žmonėmis,  o tik vargana parodija,  suklaidintais fanatikais.

Gaila,  tačiau daugelis filosofų, mokslininkų ir mąstytojų mūsų laikus vadina neapykantos epocha. Šiuolaikinė demokratija virsta ne laisvės,  gėrio ir tolerancijos buveine,  tačiau kažkokiu gaivališku fanatišku riksmu,  įtampos ir sumaišties amžiumi.

Gitarė Pugačiauskaitė