Norėdamas įrodyti padarytą pažeidimą, portalas parodė čekį, pažeidžiantį visas Valstybinės kalbos įstatymo taisykles. Netikri švedai (arba olandai, nes dabar ten yra IKEA bendrovės motinėlės lizdas) apgauna klientą lietuvį jo kalba prieinamu ir gundančiu patikinimu: „IKEA Jūsų namams". Tačiau jos pirkinių sąrašas turi kažkokių nešvankių, tikriausiai angliškų apibrėžimų, kuriuos mūsų pilietis gali suprasti tik tokiu atveju, jei grįžo į gimtinę iš emigracijos britų salose.

Tai nėra plačiai paplitę, nes ten tikriausiai (aš nežinau, nes nebuvau) žmonės taip pat turi IKEĄ. Laimei, ponia iš Valstybinės kalbos komisijos, vyriausioji inspektorė Rita Balsevičiūtė, lyg ir buvo įspėjusi IKEA vadovybę, kad už tokias šlykštynes mūsų šalyje gresia administracinė nuobauda nuo 400 iki 600 litų. Įspėtieji, skirtingai nei Vilniaus krašto gyventojai, kurie įteisintą savo dvikalbystę gina kaip nusipelnytą, blaiviai priėmė kritiką. Informavo VKK, kad „problema yra žinoma ir dabar yra sprendimo stadijoje". Taigi jei kas nors užsisakytų Vilniaus IKEA ne lentynėlę ar sofutę, o kažką, skirtą kramsnojimui (vietos restorane), tai jau šiandien gautų sąskaitą vienintele teisėta ir galiojančia mūsų šalyje kalba. Pagaliau galime miegoti ramiai. Nors aš nežinau, ar ponia Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat. Tai yra ar gali ji ramiai miegoti po šio akibrokšto, kurį patyrė pagarsėjusi jos glorifikuojama firma iš Valstybinės kalbos komisijos? Viena vertus, derėtų įžūlius inspektorius už šį IKEA bauginimą „apdėti mandatais", kita vertus, – gaila baidyti per daug uolius žmones, nes kas bus, jeigu inspektoriai įsižeis ir, atleidę švedams (olandams?) už jų nusižengimus, liausis persekioję ir vietinius lenkus su jų dvikalbėmis lentelėmis. O to jau būti negali!

Manau, kad mieliau matyčiau savo prezidentę, laigančią prieš Vilniaus prekybos centrą IKEA mini sijonu, kičiniais baltais bateliais ir dviem bumbulais, nei su tais jos Ekscelencijos pono Ingvaro Kamprado įmonės įstatymukais. Tai su Vilniaus IKEA šefu, tai su pjaunamu rąstu (kuris pakeitė įprastą kaspino kirpimą), tai vėl su Švedijos skanėstų krepšeliu prie kasos. Na ir su šypsena... tokia pačia natūralia, kaip šie skanėstai. Visa tai buvo neapsakuojamai nevirškinama.

Aš bet kokiu atveju jau žinau, ką darytų mūsų prezidentė, jeigu signataras Zigmas Vaišvila pasiektų tikslą, kurio jis siekia. Tai yra jeigu per teismą užduodamais klausimais atbaidytų D. Grybauskaitę nuo antros kadencijos siekio (nes dabartinėje, kaip mala mūsų teismai, gali jai tik birbyne pašvilpti). Madam Grybauskaitė, kuri amžinai išlaikys titulą „Ponia Prezidentė", gali visada būti IKEA vizitinė kortelė... kaip Amerikos padažai Uncle Ben's (mūsiškai – Dėdė Benas).

Įžūlus valstybės vadovo kurios nors markės gaminių reklamavimas yra toks pat bjaurus, kaip šie padažai. Ir neetiškas! Ir labai įtartinas! Prezidentė D. Grybauskaitė dėl to nesusijaudino. Ji elgėsi taip, lyg ne Lietuvos valstybė mokėtų jai atlyginimą, o minėtasis ponas Kampradas. Rimtu veidu ji įbruko neišmanantiems tautiečiams tai, kad IKEA yra pavyzdys, „kaip daromas skaidrus, atsakingas biznis socialinių klausimų ir žmogaus pagarbos atžvilgiu". Na ir dar tai, kad „šis tinklas niekada nesistengia vengti mokesčių". Be to, ji įsakė vietiniams verslininkams „vadovautis IKEA", taip pat konkuruoti su šiuo tinklu kokybės, kainų ir santykių su darbuotojais atžvilgiu".

Ką aš turėčiau pasakyti, kad neįžeisčiau valstybės vadovės?.. Su IKEA, kaip tokiais atvejais sako rusai, „vsio tak da naoborot". Jau nekalbant apie firmos steigėjo jaunystės romansą su nacių grupuote „Nysvenska Rörelse", kurį Ingvaras Kampradas pavadino „didžiausia jo gyvenimo klaida". Tai seni laikai.

Šiais laikais galima pastebėti šiuos faktus: gamyklose, gaminančiose firmai IKEA, naudojamasi vaikų darbu. Lenkijoje koncernui priekaištavo, kad su darbuotojais elgiamasi kaip su vergais, kad jame nėra socialinio fondo, o darbuotojai bauginami gąsdinimu – jiems sunku susiburti į profesinę sąjungą. Buvęs artimas firmos įkūrėjo bendradarbis Johanas Stenebo parašė neetišką ir purviną praktiką atskleidžiančią knygą „Sanningen IKEA" („Tiesa apie IKEA"). Plaukai šiaušiasi nuo joje atskleistų nuodėmių: darbuotojų išnaudojimo, moterų diskriminacijos, rasizmo, taip pat trukdymo tyrimui, neskaidrumo ir mokesčių vengimo, kuo iš tikrųjų Vokietijoje kelerius metus žiniasklaida kaltina bendrovę. Ingvaras Kampradas, atsakydamas į šiuos pareiškimus, išdidžiai tyli. Ir dar viena vieša paslaptis – kai kuriuos baldus IKEA gamina iš medienos, kuri gaunama iš neteisėto medienos kirtimo. Prisidengiama nežinojimu, iš kur yra žaliava.

Apie labai reklamuojamą IKEA labdaros veiklą Johanas Stenebo rašo, kad apsimetama, nes įmonės vadovas „skiria jai grašius". Nevardysiu toliau, nes tie, kurie nori sužinoti daugiau tiesos apie įmonę, gali lengvai rasti gausybę publikacijų šia tema, interviu su Stenebo arba visą jo knygą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip matyti, šios tiesos negerbia. Rodydama savo reklaminį šou IKEA, susikompromitavo, deja, labai efektyviai. Tai vis per faktą, kad įsakė gimtajam verslui iš „to kažko" imti pavyzdį. Na ir dar šis precedentas – nuo šiol visi žino, kad mūsų valstybės vadovė noriai pasirodys reklamoje. Produktas neturi būti kokybiškas. Dėl sąlygų – derėtis prezidento rūmuose.

Lucyna Schiller