Kiekviena valstybė, priklausanti euro zonai, turi teisę kaldinti monetas su savo šaliai būdinga simbolika. Andora, nors ir ne Europos Sąjungos narė, pagal specialų monetarinį susitarimą naudoja eurą ir turi teisę „savo“ monetų emisijai. Pasinaudodami šia teise Andoriečiai sukūrė savo projektą su aversu, kuris geriausiai atspindi jų šalį, kultūrą ir istoriją, tai yra su Visatos valdytojo ir teisėjo Kristaus Pantokratoriaus, kurio paveikslas yra San Martí bažnyčioje, atvaizdu. Andora – maža bendra kunigaikštystė, kurios daugiau nei 90 procentų gyventojų yra katalikai, o valstybės vadovai – du bendrakunigaikščiai: katalikų vyskupas iš Ispanijos miesto SEO de Urgel ir Prancūzijos prezidentas. Nepaisant savo krikščioniško tapatumo, Andora pasidavė ES spaudimui ir vietoj šioje kunigaikštystėje garsaus Kristaus atvaizdo ant monetų bus... varpinė, nes su tuo sutiko Europos Komisija.
Tai ne pirmas atvejis, kai ES institucijos siūlo keisti monetų, kuriose pavaizduoti krikščionių simboliai, modelius. Tokia situacija buvo ir praėjusiais metais. Tada Europos Komisija „paprašė“ Slovakijos nacionalinio banko pašalinti iš monetų projekto vietos krikščionių ženklus. Galiausiai Slovakijos valdžios institucijoms pasipriešinus, ant 2 eurų monetos atsirado Šventieji Kirilas ir Metodijus bei kryžius. Taigi galima apginti išpažįstamas vertybes, reikia tik tvirtybės, o to Andorai pritrūko.
Vertybių plotmėje Europos Sąjunga tapo steigimosi idėjų, apie kurias tiek daug kalbėjo Robertas Šumanas, neigėja. Tai jis pasakė, kad „Europos demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus iš viso“. Pasitelkdama dominuojančią ateistų-kairiųjų pasaulėžiūrą Sąjunga kovoja su krikščioniška simbolika, kuri jau du tūkstantmečius yra glaudžiai susijusi su Europos civilizacija. Su dideliu, netgi galima sakyti jakobinų ryžtu yra naikinamas tėvų steigėjų darbas. Europa kenkdama sau kovoja su krikščioniškąja tradicija.
Politinio korektiškumo vardan klastojama net ES vėliavos sukūrimo istorija. Pagal oficialų aiškinimą dvylika aukso spalvos žvaigždžių, išdėstytų ratu ant žydro fono, simbolizuoja Europos tautų solidarumą ir harmoniją. Ši simbolika taip pat siejasi su senovinės simbolikos skaičiumi 12, reiškiančiu tobulumą ir visumą. Tiesa, ši tema yra labai nepatogi dabartinei „eurokratijai“, todėl valdiškai yra nutylima. Verta ją prisiminti, kad pažadintume europiečių sąmonę.
Ne visi žino, kad Arsene Heitz, projektavęs Europos bendrijos vėliavą, vadovavosi dvylikos žvaigždžių iš stebuklingo medalikėlio, žinomo dėl Dievo Motinos šv. Kotrynos Laboure apsireiškimų, atvaizdu. Kai šį faktą oficialiai buvo bandyta nuslėpti, prieš mirtį prakalbo pats autorius išpažindamas, kad jo įkvėpėjas buvo Nekaltojo Prasidėjimo Dievo Motinos, kuri pavaizduota žydrame fone, o jos galva apsupta 12 žvaigždžių, atvaizdas.
Europos vėliava buvo kuriama 1950-1955 metais ilgai ginčijantis. Buvo nagrinėjamas 101 menininkų ir heraldikos specialistų projektas. 1953 m. Europos Taryba, pirmoji pokario Europos integracijos organizacija, apsisprendė dėl žvaigždžių rato. Europos Tarybos patvirtinto projekto autorius buvo Arsène Heitz iš Alzacijos. Kai atsakingas už Europos vėliavą Europos spaudos tarnybos direktorius Paul Levy tarybai pasiūlė leisti jam parengti projektą, Heitzui atėjo mintis pavaizduoti dvylika žvaigždžių iš stebuklingojo medalikėlio, žinomo iš Dievo Motinos Katerinos Laboure Paryžiuje (1830 m.) apsireiškimo. Todėl Europos Sąjungos vėliava, jos kūrėjų sumanymu, yra Marijos vėliava, kuriai Bažnyčia skiria Biblijos šv. Jono Apokalipsės knygos žodžius: „Moteris, apsisiautusi saule ir mėnuliu po kojomis, o ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12: 1). Be to, vienbalsis Europos Tarybos ministrų komiteto vėliavos patvirtinimas įvyko per Nekaltojo Prasidėjimo šventę 1955 m. gruodžio 8-ąją. Prieš Europos Ministrų komiteto balsavimą Robertas Šumanas ir Konradas Adenaueras kartu meldėsi Strasbūro katedroje priešais Nekaltojo Prasidėjimo statulos karūną, sudarytą iš dvylikos žvaigždžių. 1956 m. spalio 21-ąją pirmą kartą ant visuomeninio pastato pakibo Europos vėliava. Šis pastatas kaip tik ir buvo Strasbūro katedra.
Taigi tokia buvo Europos bendrijos pradžia, o kaip ji atrodo šiandien, – patys matome. Kokia ji bus ateityje, priklausys nuo to, ar kaip slovakai sėkmingai ginsime savo vertybes, ar kaip andoriečiai pasiduosime antikrikščioniškosios isterijos, plaukiančios iš Briuselio, diktatui, tokiu būdu atsisakydami savo tapatybės ir tradicijų. Atsiminkime tai per kitų metų rinkimus į Europos Parlamentą.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente