Neįtikėtina, kad visuomenę bandoma įtikinti, jog parduotuvės atidarymas – tai ir politinis, ir netgi kultūrinis įvykis. Kaip „Ikea" atidarymo proga kalbėjo Prezidentė D.Grybauskaitė: " Šios parduotuvės atidarymas Lietuvoje – tai skandinaviško verslo modelio ir taupios bei tausojančios kultūros plėtra į Lietuvą. Šios kultūros vizija ir tikslas – pasiūlyti gražesnį ir patogesnį kasdienį gyvenimą visiems." Tačiau jau seniai visi žino, kad vartojimo kultūra – laikinas, niekur nevedantis, pražūtingas kelias mažai mūsų valstybei, kurios pagrindinės problemos – nedarbas ir emigracija. Kultūra visų pirma yra susijusi su vertybiniais objektais, žmogaus dvasios ugdymu. O ką ugdo paprasčiausias prekybos centras? Pirkimas juk kaip tik skurdina žmogaus sielą ir piniginę – daiktų vartojime nėra nieko vertingo.

Kita vertus, toks parduotuvės garbinimas man stipriai dvelkia provincialumo dvasia. Atrodo, gyvename kaime, kur nieko daugiau nevyksta, tad bet koks įvykis yra didžiulės vertės ir svarbos, o visa bendruomenė sulekia pažiūrėti, kas vyksta. Šitoks nepagrįsto dėmesio pliūpsnis komerciniam milžinui yra ne tik destruktyvus savo verslo ir kultūros atžvilgiu, bet dar ir sumenkina visos šalies įvaizdį. Pati savaime parduotuvė nėra nei blogas, nei geras dalykas – tai tiesiog pats paprasčiausias objektas, skirtas patenkinti kasdieniams žmonių poreikiams ir savininkų pelnui susikrauti. Tačiau kai parduotuvės atidarymas kelioms savaitėms tampa šalies gyvenimo ašimi, tai jau tikrai primena provincijos beskonybę.

Be to, verčia suglumti ir tai, kad Prezidentė neva labai susirūpinusi jaunimo nedarbu, tačiau kodėl tada pirmoji šalies ponia neaplanko jaunų žmonių įkurtų įmonių? Jaunimui, turinčiam mažai patirties ir drąsos, labai svarbus bet koks palaikymas, parama. Tuo tarpu tokiam prekybos gigantui kaip „Ikea", jau, šiaip ar taip, tikrai užtenka ir dėmesio, ir pajamų iš viso pasaulio.

Tiesa, neatsitiktinai straipsnio pradžioje paminėjau ir „Lech" sirgalių plakatą – juk tai dar vienas įvykis, kurio perdėtas sureikšminimas vėlgi primena banalų provincijos mentalitetą. Vos kas ką demonstratyviai, garsiai parodo ar pasako, tuoj kyla visuotinis sambrūzdis. Manau, kai kuriuos dalykus reikia tiesiog ignoruoti. Nes kartais svarbiausia yra ne pats įvykis, o reakcija į jį. Maža valstybė į mažus įvykius neturėtų reaguoti šitaip perdėtai. Pamojavimas plakatu ir yra tik menkas popierinis manifestas, kuris toli gražu nereiškia revoliucijos.

Esmė paprasta – nereikia perdėti įvykių: parduotuvė yra tik parduotuvė, o plakatas – tik popiergalis. Nesutelkime dėmesio tam, kas yra beprasmiška. Juk ne kaime iš tiesų gyvenime – šalyje vyksta kur kas daugiau įvykių. Antai per visus kalbėjimus apie prekybos centro atidarymą nuošalyje liko net Baltijos kelio paminėjimas.

Gintarė Pugačiauskaitė