Kitaip tariant, Lietuvoje darbą gauti galima, tačiau karjeros siekti sunku. Pavyzdžiui, aš, gyvendama Druskininkuose, galėčiau pretenduoti į virėjos ar padavėjos darbo vietą. Tačiau kam tada reikėjo studijuoti lietuvių filologiją universitete ir kelerius metus praktikuotis rašant spaudai? Juk svarbu ne vien formaliai įsidarbinti ir gauti atlygį, bet ir matyti perspektyvas, pildyti svajones, tobulėti.
Apskritai šią vasarą teko daug bendrauti su į Lietuvą grįžusiais bendraamžiais emigrantais bei vietiniu jaunimu. Ir, reikia pabrėžti, apie darbą mes kalbėjomės labai mažai. Pastebėjau, kad vienas aktualiausių klausimų šiuolaikiniam jaunimui – vedybos. Tikrai taip. Daugelis pažįstamų, jau baigę mokslus universitete ar kolegijoje, turi vienokį ar kitokį darbą, kuriuo, aišku, ne itin džiaugiasi, bet ir neskiria jam esminės vietos savo gyvenime. Regis, artėjant link 25-erių, daugelį ima kamuoti tiesiog egzistencinis klausimas – ką daryti : susituokti, tik gyventi drauge su antra puse, o gal net linkti vienišiumi? Karjeros klausimai kažkaip savaime lieka užribyje.
Daugelis mano pažįstamų jaunų merginų yra išsilavinusios, patrauklios, veiklios, tačiau, ėmusios galvoti apie santuoką, sumišę pasijunta net jos. Atrodo, santuokos įvaizdis, bent jau Lietuvoje, yra tiesiog kraupus. Stereotipiškai vis vaizduojama, kad po vedybų žmona nustos rūpintis savimi, nutuks, apsileis, bus pikta, o vyras tuo tarpu vartos alkoholį, niekaip negaus gero darbo ir neteks laisvės būti su draugais. Negana to, vyras nuolat nesutars su žmonos tėvais ir atvirkščiai, o galiausiai santuokoje gimę vaikai jau visiškai pribaigs poros jausmus ir kantrybę. Gaila, tačiau žiniasklaida ir televizija nuolat palaiko tokį destruktyvų santuokos portretą. Todėl nieko keisto, kad kai kurie jauni žmonės ima abejoti, ar apskritai verta tuoktis.
Pastebiu, kad šiais laikais jaunimui vis peršama idėja, jog porai verčiau pagyventi drauge, tiesiog „sumesti skudurus". Neva santuokoje ima šalti aistra ir jausmai, atsiranda daugiau buities sunkumų ir kitų problemų. Dar, negana to, kažkodėl tikima, kad, pavyzdžiui, ištekėjusi moteris visiškai apleidžia karjerą. Ne viena draugė minėjo, kad darbdaviai be jokių užuolankų klausinėja merginų, ar šios nesirengia ištekėti ir susilaukti vaikų. Jei taip – vadinasi, darbo negausi. Bet juk moterys seniai įrodė, kad šeima ir karjera – tai ne priešpriešos, o dvi puikiai suderinamos sritys.
Vyrus, aišku, kamuoja savi rūpesčiai. Stipriosios lyties atstovų šuo metu Lietuvoje jau gerokai daugiau, todėl jie mėgaujasi moterų dėmesiu, tačiau, kita vertus, tokia situacija turi ir neigiamą pusę. Kaip sakė vienas pažįstamas vaikinas :"Visos merginos gražios, visos drąsios, tačiau...Aš galiausiai jaučiuosi nuo jų pavargęs".
Ir kur čia šuo pakastas? Iš tiesų jauni žmonės šiais laikais turi daug santykių patirties. Kai kurie, dar nė 25-erių sulaukę, jau yra gyvenę su savo antra puse, tada skyręsi, taikęsi, o galiausiai vėl susiradę kitus mylimuosius. Ir ko tada stebėtis, kad atsiranda savotiškas santykių „nuovargis" ar išvis abejingumas.
Žmonės dabar lengvai susipažįsta – socialiniai tinklai internete, naktiniai klubai, alkoholis – kartais poros gimsta tiesiog per vieną vakarą. Po dviejų savaičių kai kurios jų jau apsigyvena drauge. O praėjus metams, deja, išsiskirstoma savais keliais. Blogiausia, manau, čia ne santykių trumpalaikiškumas ir skubotumas, tačiau to pasekoje gimstantis atsainumas.
Žmonės nebrangina, nesaugo vieni kitų. Juk vyrauja tendencija : „paliko vienas, rasiu kitą"; „radau geresnį, išėjau pas jį". Vartojimo kultūra smelkte persmelkė santykius ir sunaikino jausmus bei pagarbą. Net ir gyvendami poroje žmonės jaučiasi nesaugūs, nuolat abejoja savo jausmais, neužtikrintai planuoja ateitį.
Tiesą pasakius, mane labai sukrėtė štai tokia statistika – šiuo metu Lietuvoje daugiausiai abortų atliekama merginoms nuo 20 iki 25 metų amžiaus. Daugelis jų – netekėjusios, tačiau gyvena su savo vaikinais. Atrodo, biologiškai toks amžius – pats tinkamiausias laikas gimdyti, tačiau socialiniai veiksniai pakreipia gyvenimą kita linkme, o gal net ir visiškai jį sunaikina. Manau, tokia liūdna statistika vis dėlto įrodo, kad tos jaunos merginos, kurios, nors ir gyvena su savo mylimaisiais, vis dėlto jaučiasi nesaugios, neužtikrintos, netgi vienišos. Šiuolaikinių porų pasaulis tiesiog labai trapus.
Ir jei amoralios tendencijos bei neigiamas šeimos įvaizdis vyraus toliau, tai mes galiausiai nebemokėsime nei mylėti, nei saugoti, nei branginti, nei įsipareigoti, nei rūpintis. Štai kodėl svarbu kalbėti ne vien apie jaunimo karjerą ir užimtumą. Juk kiekvienas mūsų pirmiausiai esame žmogus, turintis jausmus ir trokštantis laimės, o ne robotas, privertas būti darbo jėga ar pramonės vergu.
Gintarė Pugačiauskaitė
