Incidentas, kai Poznanėje buvo išskleistas plakatas, žurnalistams buvo pats tas – juk temų šiuo metu itin trūksta. Lyginant su šuo įvykiu, kiti sulaukė kur kas mažiau dėmesio ir nesukėlė tiek diskusijų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Londone pasigirdę šūkiai „Heil Hitler!" ir kiti panašūs gimtosios kūrybos produktai. Itin skubėta kuo efektyviau pasinaudoti mesta naujiena siekiant, kad šio atostogų laikotarpio hitas skambėtų kuo garsiau ir ilgiau. Abipusiai atsiprašymai ir meilės prisipažinimai – tai per mažai. Norint kiek įmanoma ilgesniam laikui prailginti Poznanės incidento gyvavimą, temą pradėta nagrinėti jau išbandytu būdu: kertant LLRA ir jos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui. Atrodė, lyg ši politinė partija ir visi Lietuvos lenkai turėtų kažką bendro su Poznanėje įvykusiu incidentu. Partijos Spaudos biuro pareiškimas ir jame išdėstytos prielaidos dėl tikrosios įvykio priežasties ir teisingi priekaištai kai kurioms visuomenės informavimo priemonėms: TV programoms, portalams ir laikraščiams, – sukėlė naująją isterijos ir šmeižto kampanijos bangą, šį kartą jau atvirai nukreiptą prieš Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir jos pirmininką.

Daugeliui mūsų kyla klausimas, kodėl stadionų chuliganų akibrokštas sukėlė taip ilgai gyvuojančius aidus? Netrukus po to, kai pareiškimo tekstas buvo paskelbtas LLRA interneto puslapyje, „nežinomi asmenys" įsilaužė į jį, dėl to kurį laiką jis buvo neprieinamas. Ką gi, teisybė visada akis bado. Puikiai žinome, kad tai pirmas kartas, kai antraplanės temos Lietuvos žiniasklaidoje perauga į aukšto rango įvykius. Negalima to, deja, aiškinti vien ribota žurnalistų fantazija ar smalsumu, tačiau šįkart tai buvo daroma kryptingai. Nėra taip svarbu, kas ir kaip sugebėjo užgauti tautinių jausmų stygas – svarbiau yra tai, kad atsirado puiki proga visą dėl plakato kilusią isteriją nukreipti norima kryptimi, t.y. tradiciškai prieš Lietuvos lenkų tautinę mažumą.

Klastingai suregztos akcijos tikrosios priežasties reikia ieškoti tarp politikų, kuriems akivaizdžiai nepatinka lenkų bendruomenės įsitvirtinimas Lietuvos politinėje scenoje. Didėjant paramai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, kurią (paramą) pastaruoju metu vis labiau pastebi ir lietuviai, su tuo niekaip negali susitaikyti konservatoriai ir jų sąjungininkai. Didėjantis partijos, kaip sąžiningos visų šalies gyventojų interesų gynėjos, autoritetas nurodytai grupei tapo realia kliūtimi puoselėjant planus grįžti į valdžią. Šiuo metu ne tik Vilniaus krašto, bet ir Žemaitijos gyventojai ima suprasti, kad šalies ateitis priklauso tokioms partijoms kaip LLRA. Nieko keista, kad jie, pasinaudodami kiekviena proga ir kai kuriomis žiniasklaidos priemonėmis, imasi šmeižto kampanijų. Pastarasis įvykis labai aiškiai parodo, kad tai vienareikšmiškai buvo apgalvota ir organizuota provokacija. Kas gali patikėti, kad begalė stadiono apsaugos tarnybų nepastebės įnešamo didžiulio 50 metrų plakato.

Beveik 20 metų LLRA politika buvo ir yra visų tautybių šalies gyventojų vienijimas valstybės labui. Kitaip nei LLRA, konservatorių idėjiniai vadai su V. Landsbergiu priešaky ne vieną kartą bandė skirstyti visuomenę į „savus" ir „svetimus". Ankstesnės kadencijos metu negalėję pasigirti laimėjimais valstybės valdymo srityje ir pastebėję pirmuosius teigiamus naujosios koalicijos darbus, negali su tuo susitaikyti. Kaip teisingai pastebėjo V. Tomaševski: „Nuolatinis plakate užrašytų absurdiško turinio žodžių kartojimas yra kaip tik tas, kas yra reikalinga ir ko siekia provokatoriai."

Todėl norint įvardyti tikruosius šios gėdingos provokacijos iniciatorius, tereikia įdėmiau įsižiūrėti į tuos, kurie šiandien pirmauja išpučiant antilenkišką isteriją ir pamąstyti, kam tai iš tiesų naudinga? Šioje kampanijoje netrūko žiniasklaidos, remiančios konservatorius ir liberalus. Atitinkamai išgarsinta taip pat buvo akcija „Lietuva myli Lenkiją", kuri iš principo yra labai sveikintina, tačiau labiau priskirtina prie populistinių. Pavyzdžiui, radijo stoties „Znad Wilii" laidoje itin gražūs žodžiai nuskambėjo iš konservatoriaus Adomėno lūpų. Tačiau kol po tokio gražaus šūkio neseks darbai, t.y. nebus išspręstos Lietuvos lenkų problemos, jie teliks tušti žodžiai.

Žurnalistų subjektyvumo pavyzdžių ilgai ieškoti netenka. Kur kas arčiau Vilniaus, ne Poznanėje, o Molėtų miškuose, gana didelė taip vadinamojo patriotinio jaunimo grupė dar sykį išbandė jėgas. Šio „nekalto jaunimo žaidimo" pramoga ir kulminacija šį kartą nebuvo paradas šūkaujant „Lietuva lietuviams" ir t.t., bet viešas nepatogių (sąskrydžio dalyviai tokiais laiko politikus, kurie, jų manymu, kenkia valstybei) politikų portretų sudeginimas ir labiausiai mėgstamos grupės, kviečiančios kovoti, klausymasis. Anuomet kažkaip nebuvo girdėti politikų ir žiniasklaidos kūrėjų garsiai reiškiamo nepasitenkinimo ir smerkimo, išskyrus kai kurių nukentėjusiųjų per sudeginimo akciją pasisakymus. Ką gi, jaunimo sąskrydis su fašizmo požymiais tikriausiai negresia valstybei ir negali lygintis su stadione išskleistu plakatu. Be to, tai nebuvo jokia provokacija, tik atviras patriotizmo reiškimas, todėl kai kuriai žiniasklaidai, kuri taip aktyviai pagal užsakymą kelia įtampą, nėra įdomi tema, netgi atostogų laikmečiu, kai nevyksta nieko įdomaus.

Česlava Pačkovska