Aišku, liūdesys – natūralus žmogiškas jausmas. Svarbiausia, kad jis nesitęstų per ilgai. Normalu patirti neigiamus išgyvenimus dėl sukrečiančių įvykių, netekčių, nesėkmių. Tačiau šiuolaikinis žmogus dažnai pernelyg nerimauja dėl smulkmenų. Tiesa, kartais imu manyti, kad mūsų pasaulyje liūdesys tapo kažkokiu itin gėdingu, nepageidaujamu dalyku. Atrodo, jei jautiesi nusiminęs, tai jau visam pasauliui skelbi, kad esi nevykėlis, nesugebi pasiekti savo tikslų, negali būti laimingas.

Viešoji erdvė tiesiog perpildyta reklamų, nuolat skatinančių pirkti ir vartoti prekes, kurios tariamai turėtų pagerinti gyvenimo kokybę. Gerą nuotaiką žada garantuoti įvairūs absurdiški menkniekiai, pradedant dantų pasta, šampūnais, baigiant brangiomis kelionėmis ar automobiliais. Esi nepatenkintas savo išvaizda? Pirk lieknėjimo kapsules, grožio procedūras, drabužius. Netekai darbo ir trūksta pinigų? Ne bėda, imk greitąjį kreditą. Paliko mylimas žmogus? Na ir velniop jį, dabar populiarūs trumpalaikiai romanai, todėl skubėk seksualiai apsirengti ir stenkis ką nors suvilioti naktiniame klube.

Spaudimo iš reklamos kūrėjų ar produktų gamintojų yra tiek, kad negali tiesiog ramiai atsitraukti nuo visko ir pabūti vienumoje, pamąstyti, išgryninti savo emocijas. Negana to, jei jau ir taip jautiesi nelaimingas, reklama sugebės įtikinti, kad apskirtai nieko neturi ir laimingas nebūsi, kol kažko neturėsi. Laimingi ir patenkinti žmonės reklamose kalba naujausiais telefonais, vilki dizainerių sukurtais drabužiais, jų plaukai visada spindi, o namai žėri prabanga. Tokie reklamų vaizdai apeliuoja tiesiai į žmogaus pasąmonę ir veikia vidinį gyvenimą. „Aš dar tiek daug neturiu, man visko trūksta", ima manyti žmogus ir galiausiai jis visai sugniuždomas, nes juk visko turėti neįmanoma. O ir daiktas – tai tik negyvas objektas, kaip iš jo galima tikėtis laimės jausmo?

Vis dėlto bene absurdiškiausia tai, kad daugelis nusiminusių žmonių labiau linkę tikėti reklamų pažadais, negu, tarkim, kvalifikuoto psichologo pagalba. Jei, pavyzdžiui, pastebi, kad draugas jau kurį laiką yra abejingas, nusiminęs, prislėgtas ir pasiūlai jam pasikalbėti su psichologu, tuoj sulauksi nemalonaus atsakymo: "O ko man pas tą psichą? Aš dar neišprotėjau". Turiu pastebėti, kad toks požiūris mane tiesiog šokiruoja. Liūdni žmonės mieliau be saiko geria, meta svorį, perka drabužius ir bando tiesiog nutildyti savo mintis, pabėgti nuo tiesos, bet į psichologus daugelis nesikreipia. Tačiau nuo kada labiau tikima reklamų kūrėjais ar produktų gamintojais, bet ne profesionalais? Liūdesys daugeliui komercinių subjektų yra naudingas, nes emociškai sugniuždytą žmogų lengviau paveikti, įtikinti, juo manipuliuoti. Aišku, liūdnas, išsekęs ir abejingas žmogus labai „patinka" ir kai kuriems politikams. Juk vangus pilietis nereikalaus savo teisių ar laisvių, jis nepastebės korupcijos, melo, machinacijų, blogio.

Veikiausiai visa tai skamba kiek pesimistiškai, bet tokia yra realybė. Nelamingas žmogus nesugeba tinkamai vertinti savęs ir pasaulio, jis mąsto: "Aš neturiu ko prarasti, todėl tiek to, kam rūpi, išgersiu dar butelį alaus" arba „Viskas blogai, todėl nesvarbu, kas valdžioje, išeities juk vis tiek nėra, visi politikai negeri". Visiškai liūdesyje paskendęs žmogus galiausiai nesugeba pastebėti jokių pozityvių dalykų, nesidomi aplinka, netiki ateitimi.

Blogiausia, kad daugelis tokių žmonių taip ir lieka su savo problemomis, nepriima pagalbos arba tiesiog jos nesulaukia. Todėl labai nudžiugau sužinojusi, kad jau nuo šio mėnesio Lietuvos gyventojai, patyrę sukrečiančius išgyvenimus, galės nemokamai gauti profesionalią psichologų pagalbą internetu. Konsultacijos internetu – dar naujas Lietuvoje, tačiau vis aktualesnis psichologinės pagalbos metodas. Pasauliniais moksliniais tyrimais ir praktika paremtą pagalbos metodą kuria ir taikys Vilniaus universiteto (VU) psichologai. Pagalba internetu galės naudotis ir į užsienį išvykę lietuviai. Norėdami sužinoti daugiau, apsilankykite puslapyje psichotraumatologija.fsf.vu.lt.

Kodėl manau, kad tai svarbu? Nes Lietuvoje itin daug liūdesio, nevilties, sielvarto, o psichologų pagalba daugeliui dar kažkodėl yra tabu. Pavyzdžiui, provincijose psichologų apskritai nėra, o kartais žmonės tiesiog drovisi pasirodyti prie gydytojo kabineto durų. Kai kurie nedrįsta kreiptis į gydytojus arba yra pernelyg sugniuždyti, kad eitų į polikliniką ar psichologo kabinetą. Antra vertus, eilės taip pat nemažos, tenka laukti.

Aišku, visada yra tokių, kurie sako, kad viskas yra gerai, o psichologai nereikalingi. Tačiau kodėl Lietuvoje tiek savižudybių, abortų, narkomanijos, alkoholizmo, avarijų? Nelamingi žmonės bėga nuo tikrovės, elgiasi rizikingai, praranda atsakomybės jausmą, o dėl to kenčia ne tik jie patys, bet ir visa visuomenė.

Tačiau išeitis visada yra. Pasaulyje daugybė liūdnų žmonių, tačiau dar daugiau tokių, kurie tą liūdesį įveikė ir sėkmingai gyvena toliau. Kad ir kas atsitiktų, svarbiausia žinoti, kad nereikia visos naštos tempti pačiam, vienam. Laimė nėra tik dovana – tai atsakomybė, ir mes visi turime už ją kovoti.

Gintarė Pugačiauskaitė