Bet kokiu atveju paklūpojau sau truputį. Suprantama, psichologine, o ne fizine prasme. Iš bejėgiškumo, o taip pat iš solidarumo su tautiečiais lietuviais. Galvoju, kad tą dieną nebuvau vienintelė Lietuvos lenkų atstovė, kuri pajuto savyje didelį lietuviško kraujo maištą, pasipiktinimą. Manyje taip virė kraujas, kad šimtaprocentinio lietuviškumo sertifikatą gaučiau net prieš šios sudėties ekspertų kapitulą: ponus Ozolą, Songailą, Garšvą ir Uoką, akylai vadovaujant prof. V. Landsbergiui. Apie lietuviškumą aš kalbu rimtai. Tik nemoku rašyti apie tokius dalykus su patosu ir pasipūtimu. Tromtardacija (demonstratyvus pakilių, tačiau neturiningų pažiūrų skelbimas) nedaro išdidžių jausmų dar išdidesniais, o juos nustelbia.

Pakilusi ir nusivaliusi kelius pradėjau ramiai galvoti, ką įžūlaus transparanto autoriai – sirgalių asociacija „Lecho chebra" – pasiekė savo išdaiga? O, nemažai! Visų pirma, jie padarė gėdą ir nuteikė įvairioms sankcijoms, taip pat galimai didelei piniginei UEFA baudai klubą, kurio fanais save vadina. Be kita ko, kitus taip pat. Lenkijos vidaus reikalų ministras Bartlomiej Sienkiewicz po šios „šokiruojančios šlykštybės", kaip pavadino incidentą su transparantu, jau paskelbė griežtesnę politiką visų klubų atžvilgiu. Jei taip turi atrodyti sirgalių patriotizmas, tai „ekstremalus idiotiškumas" – šiam reiškiniui per švelni sąvoka. Arba išsišokimo kaltininkai įrodo šprotų seklumos inteligentiškumą, arba kažkas tvarkingai pasinaudojo jais, kad sukeltų didžiulį skandalą, kurio šiandien gėdijasi visa Lenkija ir už kurį atsiprašo arba besiremdama „Gazeta Wyborcza" peticija, kaip padarė Twitteryje užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, ar oficialiai pasmerkdama „apgailėtiną kvailumo ir tamsumo reiškinį", kaip tai padarė Lenkijos užsienio reikalų ministerija.

Tuo tarpu „šprotų sekluma" ryžtingai išpučia skandalą. Socialiniame portale pasirodė profilis, kartojantis transparanto tekstą, prie kurio pridėjo nuotraukomis iliustruotą Lietuvos lenkų nuoskaudų sąrašą. Taigi kažkas nori padaryti tokią pačią „paslaugą", kokią „Lecho chebra" padarė savo klubui - nukreipti į mus bendrataučių pyktį, padaryti tariamą auką, o iš tikrųjų - šios „šokiruojančios šlykštybės" pasyvų objektą.

Nemanau, kad Lietuvos lenkai norėtų pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Lietuvos lenkai šiek tiek kitais metodais gina savo teises. O tokie „sumanymai" kaip Poznanės incidentas sukelia visiškai priešingą poveikį. Jau po pirmojo transparanto parodymo svetainėje DELFI pasirodė tekstas, kuriame kažkoks Valentinas Mitė pateikė mums už jį sąskaitą. Lietuvos lenkai privalo atgailauti dėl futbolo chuliganų surengto akibrokšto, nors jie prie to nė kiek neprisidėjo. Visų pirma, Lietuvos lenkai turi kuo greičiau integruotis į visuomenę, kad ir ką tai turėtų reikšti, o LLRA pirmininkas lai pareiškia (ypač Europos Parlamente), kad Lietuvos lenkai niekada neturėjo ir neturi Lietuvoje jokių sunkumų. Ir tegul V. Tomaševski aplenkia Lenkiją kuo didesniu atstumu. O jeigu atsitiktinai ten kartais užklystų, tai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslaw Sikorski turi jam pranešti, kad „Lenkija nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus", t.y. į Lietuvos elgesį su savo piliečiais, Lietuvos lenkais.

Kažkas, kas kursto ir gaivina šią primityvią avantiūrą ir įsuka į ją Lietuvos lenkų bendruomenę, yra arba tiesiog visiškas kaušas ar prijaukintas, tai yra kieno nors išnaudojamas, kvailys. Pastarasis teiginys reikštų, kad Valdemar Tomaševski yra teisus.

Lucyna Schiller