Pirmą kartą istorinių vynų seriją Vini Lunardelli pristatė jau 1995 metais. Tada žadėtos platinti kolekcijos, pristatančios Benito Mussolini įvaizdį, taip pat atsirado komunistinės Che Guevaros, Stalino, Karlo Markso kolekcijos. Vėliau buvo dar drąsiau. Linija „Der Führer" pristatė Adolfą Hitlerį, Evą Braun, Rudolfą Hessą, Hermaną Göringą. O etiketėse atsirado tokie šūkiai, kaip antai „Sieg Heil", „Mein Führer" ir t.t. Užpykusiems vartotojams vyno firmos savininkai aiškino, kad istorinių vynų įvedimas į rinką - tai priminimas apie žinomas Italijos ir pasaulio istorijos asmenybes. Vyno butelį su Hitlerio atvaizdu buvo siūloma laikyti kaip originalią humoristinės dovanos idėją.

Na, pokštų gali būti įvairių. Viskas priklauso nuo pokštininko fantazijos ir humoro jausmo. Jeigu ką nors linksmina didžiausių XX amžiaus žudikų atvaizdai, tai turiu pripažinti, kad jie turi šiek tiek savotišką, pasakyčiau makabrišką, humoro jausmą. Bet pakanka anekdotų - tikrai ne apie humorą čia kalbame. Vini Lunardelli savininkai iš kontraversiškų savo vynų rūšių paprasčiausiai pasipelno, pralobsta iš žmonių kvailumo, nežinojimo, tuštybės. Komercinė istorinių vynų sėkmė buvo tokia pelninga, kad šiuo metu jie sudaro 50 proc. įmonės gamybos.

Kažkas pasakys, kad „Pecunia non olet" (pinigai nedvokia). Tačiau šiuo atveju asmenys, turintys fantazijos, gali pajusti dujų kamerų smarvę ar Stalino kankinimų kambarių tvankumą. Mano nuomone, budelių ir nusikaltėlių atvaizdų naudojimas reklamos tikslais yra kažkas bjauraus. Nusipelno pasmerkimo bent jau dėl to, kad mums tiesiog atrodo, jog praeities demonų atsisakėme kartą ir visiems laikams. Praeities hidra sugrįš. Pradžiai pakanka būti abejingam. „Ar man rūpi kažkoks Vini Lunardelli maivymasis?" - pasakys kas nors. Arba pagalvos sau: „Koks mano reikalas, kad kažkas dėvi marškinėlius su Stalino, Hitlerio ar Che Guevaros atvaizdu." Reakcijos į, atrodytų, smulkius incidentus nebuvimas per tam tikrą laiką sukels tai, kad mes sakysime: „Ne mano daržas – ne mano pupos", - kai mūsų miestų gatvėmis žygiuos vis didesnės neonacių ir kitų ekstremistinių grupuočių manifestacijos.

Lietuvoje maždaug prieš dešimtmetį nacionalinių švenčių metu jaunimo eitynės po Juliaus Pankos, Ričardo Čekučio ar Mindaugo Murzos ženklu buvo laikomos egzotiškais reiškiniais, tam tikra visuomenės gyvenimo anomalija. Tada susirinkdavo negausios „fašistuojančio" jaunimo, ekstremalių nacionalistų ir neopagonių grupės, subkultūrų nariai (skustagalviai, sunkiojo roko mėgėjai ir pan.) Jie buvo traktuojami atlaidžiai - kaip nekenksmingi fanatikai. Kažkada buvusios marginalinės eitynės šiandien peraugo į nuolatinį ir daugeliui politikų priimtiną Lietuvos socialinio peizažo elementą. Žygiai tapo daugiatūkstantiniai ir net šiek tiek uzurpavo teisę viešai švęsti nacionalines šventes. Šios rūšies patriotizmo plitimo priešininkai dažnai elgiasi kaip šiame anekdote: „Manote, kad mes kenčiame? Ne, mes nuolat laikome špygą kišenėje."

Vynelis iš Vini Lunardelli butelių tik apgaulingai atrodo nekaltas, viliojantis ir gundantis. Iš tikrųjų jis duoda užnuodytus vaisius.

Tadeuš Andžejevski