Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas ES biurokratų akyse tapo didžiausiu piktadariu. „Europos salonas" įvardijo jį kaip „progresyvios" Europos priešą Nr.1. Jis buvo pavadintas dideliu Europos integracijos stabdžiu. Prieš jį ir jo valdomą Vengriją buvo nukreiptos sunkiosios patrankos. Ar teisingai? Ką gi padarė šis Vengrijos politikas, kad iš jo atimama garbė ir tikėjimas? Išdrįso savo šalies ir visuomenės interesų vardan pasakyti „ne" Briuselio diktatui. O to pakako, kad būtų pradėtas nešlovingas procesas. Ryžtingas V. Orbáno „ne" gana garsiai nuskambėjo posėdžių salėje Strasbūre, kur liepos pradžioje Europos Parlamentas priėmė kritišką ir smerkiantį Vengriją raportą. Premjeras V. Orbánas didžiausių valstybininkų stiliumi atsisakė priimti nesąžiningą pareiškimą, smerkiantį jo šalį. Nuo tada, nepaisant atostogų laikotarpio, tęsiasi politikų ir užpykusios pseudoliberalios žiniasklaidos bei kairiųjų politikų puolimas. O Europos Komisija svarsto, kokią sankciją taikyti Vengrijai.
Kuo gąsdina Sąjunga? Sankcijų, ribojančių valstybių narių teisę, spektras yra platus. Sąjunga, Komisijos siūlymu, gali atimti teisę naudotis paramos priemonėmis. Ji taip pat gali iš valstybės atimti teisę balsuoti ES organuose ar teisę į komisarą. Ji gali uždaryti muitinių sienas. Tačiau nubaustos valstybės pareigos išliks tos pačios, įskaitant ir įmokų mokėjimą. Kuris scenarijus bus įgyvendintas Vengrijos atveju, parodys artimiausia ateitis. Viskas priklausys nuo to, kiek Europos lyderių parems Vengrijos ministrą pirmininką. Iki šiol norinčių nėra daug. Ir tai yra didžiausia Viktoro Orbáno problema.
Nuo šiol realiu jo sąjungininku gali būti tik Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Tai rimtas Europos žaidėjas, kurį, kaip ir V. Orbáną, ES stengiasi išstumti iš aikštės. Laimei, sveikai mąstantiems europiečiams nebus taip lengva, nes scenarijus, suponuojantis, kad V. Orbánas nusileis ir pasiduos spaudimui, mažai tikėtinas. Visų pirma todėl, kad Vengrijos ministras pirmininkas tiki tuo, ką daro. Ir antra, jis mano, kad tokiu būdu geriausiai tarnauja savo tautai. Palaikymas, kurį jis gauna apklausose, yra to įrodymas. Nuo 2010 m., kai valdo Fidesz, apie du trečdaliai vengrų nuosekliai remia savo premjero politiką. Eurokratams sunku nuryti šį faktą. Pagrindinis V. Orbáno argumentas yra tas, kad jis elgiasi teisingai, pagal savo sąžinę ir tautiečių lūkesčius. Objektyviai vertinant, Viktoras Orbánas yra teisus.
Dar kartą grįžkime prie jam pareikštų kaltinimų. Ką tokio blogo jis padarė, kad pateko į ES institucijų atakų taikinį? Na nesutiko, kad būtų atimta laisvė konstruoti savo asmeninę teisę ir savo valstybingumą savoje šalyje. Taip pat nesutiko, kad Vengrijoje būtų įvestas unijos, o tai reiškia kairiųjų vertybių modelis, prieštaringas senesnei nei dviejų tūkstančių metų Europos krikščionybės tradicijai.
Turėdamas konstitucinę daugumą, įvedė Vengriją stiprinančius ir išlaisvinančius ją iš tarptautinio spaudimo pokyčius. Jis pažadėjo iki 2013 m. grąžinti nemažą 20 milijardų eurų skolą, iš Tarptautinio valiutos fondo užtrauktą jo pirmtakų socialistų. Jis paragino TVF uždaryti savo atstovybę Vengrijoje. Tokiu būdu parodė, kad, nepaisant krizės, galima susigrąžinti ekonominę nepriklausomybę ir atsiskirti nuo tarptautinių finansų įtakos. Pakeitęs Vengrijos Konstituciją, padidino Parlamento įtaką nacionaliniam centriniam bankui. Sumažino teisėjų pensinį amžių, taip švarindamas teisėsaugą nuo slaptųjų buvusių komunistinių tarnybų kolaborantų. Jis uždraudė rinkimų kampaniją komercinėje žiniasklaidoje. Įrašė Konstitucijoje, kad santuoka - tai vyro ir moters sąjunga, o tai labiausiai įskaudino ES „pažangos atstovus".
Tai yra tariama V. Orbáno kaltė. Juk Vengrijos tauta V. Orbánui suteikė absoliučią daugumą parlamente, leidžiančią jam keisti Konstituciją. Ta pati tauta šiuos pokyčius, kaip ir premjerą, vis dar palaiko.
Ar tai nėra demokratijos esmė? Aš pasakysiu daugiau - tai demokratijos turinys. Tačiau ES revoliucionieriai, įvairaus plauko „laisvininkai", nenori apie tai girdėti. Jiems tai tikslas savaime, o jo esmė - valstybių suvereniteto naikinimas, tautinio tapatumo ir krikščioniškųjų vertybių eliminavimas iš europiečių gyvenimo. Ir visa tai - Babelio stabmeldystės bokšto statybos Naujos Europos vardan. Išskyrus tai, kad čia yra dar viena žalinga utopija senojo žemyno istorijoje. Viktoras Orbánas, atgaudamas Vengriją savo piliečiams, tuo pačiu metu tapo rakštimi centralizuotos supervalstybės statybininkų akyse. Europos Politikos mūšyje dėl Europos ateities V. Orbánas tvirtai laiko vėliavą su šūkiu: „Gimtinių Europa!" Jis laukia sąjungininkų. Kiek jų suras, priklausys nuo mūsų. Viskas išsispręs po kitų metų rinkimų į Europos Parlamentą. Europa bus tokia, kokią išrinksime - Gimtinių Europa ar eurokolūkis.
P.S. Tarp Lietuvos politinių partijų, kurioms atstovaujama Europos Parlamente, tik viena grupė pasisako už Gimtinių Europą, pastatytą ant krikščioniškų vertybių pamatų. Tai Lietuvos Lenkų rinkimų akcija. Šių vertybių svarbą ne kartą pabrėžė savo kalbose LLRA pirmininkas, Europos Parlamento narys Valdemar Tomaševski.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
