Mes,  žurnalistai,  dažnas esame buvę dar savo lietuvių  kalbos mokytojų „vaikai“ – paraginti,  paskatinti rašyti,  gavę patarimų,  pagyrimų. Pirmuosius savo darbus publikavę miesto ar mokyklos laikraščiuose,  anuomet nelabai težinojom,  kas yra interaktyvioji žiniasklaida ar interneto komentarai. Į laikraštį straipsnį įdėjai – ir viskas,  darbas baigtas, nebent ant sienos išsikirpus galima pasikabinti. Pažįstami,  jei yra atidūs skaitovai,  gali porą žodelių apie tą rašinį ir pasakyti,  bet iš platesnės auditorijos reakcijos nesulauksi – laikraštis juk – ne mobili priemonė,  masių nuomonės neperduoda.

Tačiau vieną dieną ateina laikas savo žodžiu pasidalyti moderniau – žengti į interneto portalus. Juk šiais laikais būti paprasto, spausdinto laikraščio žurnalistu – tai pasmerkti save vienišam  kalbėjimui be jokio grįžtamojo ryšio. Bet,  aišku, prieš tą pirmąjį „viešąjį pasirodymą“ dar pageidaujama pabaigti aukštuosius mokslus,  apsiskaityti,  pamatyti svečių šalių,  pažinti kuo daugiau žmonių. Nes kitaip juk mažai teišmanysi apie gyvenimą,  tad kaip kalbėsi masėms?

Gaila,  tačiau kad ir kiek besiruoši,  pasirodymas internetinėje nuomonių ir žinių scenoje vis tiek neišvengiamai turės dramatišką lemtį. Nuoširdžiai nesuprantu,  kodėl rašantieji universitete daugiausiai rengiami tik kaip kalbos specialistai. Kas yra interneto komentatorių atakos ir kaip psichologiškai jas atremti,  nepasakojama nieko. O reikėtų. Nes būna,  kad ir ką beparašysi,  kažkam vis tiek būsi „per jaunas“,  „per mažai išsilavinęs“. Labai dažnai komentatoriai rėžia (čia iš asmeninės patirties) :“baik čia rašyti,  užsiimk mergaitiškais reikalais“,  „eik dar smėlio dėžėje pažaisti,  kol suaugsi“,  „eik dar pasimokyti,  nes nieko nežinai“.

Užvis blogiausia tada,  kad dažnai net pažįstami ar draugai ima manyti,  kad esi tas,  ką rašai,  o jei jų nuomonė  nesupranta su ta, kurią pats publikavai,  tai draugystė jau turi baigtis. Diskusijų šiuolaikinėje viešojoje erdvėje ir net asmeniniuose santykiuose labai mažai,  daugelis kategoriškai rėkia savo „vienintelę teisybę“, o bet kokį nepritarimą priima itin asmeniškai.

Apskritai jaunam žmogui reikia daug drąsos ir ryžto skelbti savo nuomonę,  atrasti opias problemas,  jas nagrinėti,  kelti į viešumą. Nusigręžti,  vengti ar ignoruoti – patogi taktika,  bet ji – laikina,  nes pasmerkta galutinai viską sugriauti.

Tiesa,  dar blogiau tam jaunam žurnalistui,  kuris aktyviai imasi politinių temų arba pats turi politinių ambicijų ir jų neslepia – tai jau tarsi dvigubas nusikaltimas. Juk dabar atrodo,  kad ir politika,  ir žurnalistika – tai tik senstelėjusių asmenų su neaiškia praeitimi reikalas. Nesunku pastebėti,  kad mieliau į valdžią renkami tie,  paskui kuriuos velkasi vagysčių,  nusikaltimų ar net KGB šleifas,  bet jaunimui proga vis tiek nesuteikiama.

Kai prieš metus publikavau savo straipsnį „Laikas atjauninti Seimą“,  komentatoriai rėžė,  kad jaunimas nieko nesupranta ir tegul sau rūpinasi kitais reikalais – linksminasi,  mokosi ir panašiai. Tačiau kai dabar viena esminių šalies problemų yra jaunimo nedarbo ir užimtumo problemos,  tai vėl pykstama,  kad jaunimas neiniciatyvus, abejingas,  vangus. Tačiau kas tą jaunimą atstovauja? Juk jei paprašai ką nors,  kad įvardytų jauną Seimo narį,  tuoj griebiamasi Agnės Bilotaitės,  kuriai jau,  šiaip ar taip, trisdešimt metų.

Jauno žmogaus įvaizdis Lietuvoje patrauklus tik iš vienos pusės. Pripažįstama,  kad jaunimas dabar ir pasaulio daug matęs,  ir kalbų moka,  ir domisi savo išvaizda,  sportuoja,  prisižiūri,  pramogauja,  dažnas dar užsiima kūrybine veikla. Tačiau kai tik tas pats žmogus pradeda kalbėti apie viešas problemas,  kai jis nori užimti tam tikras pozicijas politinėje arenoje,  tai kažkodėl daugelis jį ima matyti kaip visiškai netinkamą ar net neįgalų šiai misijai. Tačiau stambesnis stotas,  vyresnis amžius ir barzda, manau,  nėra geriausi kriterijai,  pagal kuriuos reikėtų rinktis savo žiniasklaidos ar politikos favoritus.

Gintarė Pugačiauskaitė