Nors pradėjau kalbėti apie šunį,  iš tiesų omenyje turiu žmogų. Tiesiog kurį laiką stebėdama viešąjį Lietuvos gyvenimą,  pastebėjau labai daug aklo,  beviltiško pykčio,  rėkavimo ir tiesiog žvėriško siautimo. Šis kone instinktyvus gyvuliškumas pastebimas visur,  o ypač tada,  kai į aikštę iškyla kalba apie probleminius klausimus. Konkrečiai – kai reikia kalbėti apie tariamai kitokius – mažumų grupes. Noriu pasakyti,  kad kalbėjimas apie tuos,  kurie yra ar jaučiasi mažiau lygūs negu likusieji,  kelia daugeliui baimę. Būtent baimę,  nes,  kaip jau minėjau,  šaukiama dažniausiai panikuojant.

Visai nesvarbu,  kokias mažumas konkrečiai turėsime omenyje – tautines,  lytines,  religines – visur slypi šie esminiai dalykai – tai lygybės klausimas ir baimės jausmas. Pradėsiu nuo pirmojo. Taigi demokratinėje valstybėje teigiama,  kad visi žmonės yra lygūs. Kaip suprasti? Teoriškai samprotauti galima visaip,  tačiau žmogaus sąmonė lygybės kategoriją pasveria gan aiškiai – arba aš esu lygus visiems,  nes turiu su jais kažką bendro; arba aš esu lygus su visais,  nes mes vienodai kažko neturime/stokojame.

Būtent nuo tokios mąstymo klišės ir prasideda nuolatinis savęs lyginimas su kitais – viena vertus,  demokratinis žmogus nori matyti aplink tik panašius į save,  kita vertus,  jis labai lengvai pastebi net ir menkiausius žmonių skirtumus. Dėl tokio nuolatinio savęs lyginimo su kitais,   žmogus ima nerimauti,  jausis neužtikrintu,  nebežino,  kas jis yra,  kuo jam tikėti. Ir tada jam pasiūloma kliautis masėmis arba kitaip – dauguma.

Demokratija iš esmės paremta tikėjimu,  kad tiesa yra kiekybinis matas. Kitaip sakant,  manoma,  kad tiesa atsiduria ten,  kur yra daugiausiai individų. Tačiau čia staiga ima ir iškyla mažumų grupės,  kurios pristato savo tiesą – ir štai masių pasaulis ima griūti. Kiekvienas savo tiesą naudoja kaip ginklą ir puola į aršią kovą.

Gaila,  tačiau taikingi,  ramūs ir tylūs žmonės jaučiasi tik tada,  kai vyrauja viena tiesa. Pavyzdžiui, jei tironas uždraustų tuoktis absoliučiai visiems savo pavaldiniams,  jie tarpusavyje jaustųsi lygūs,  taptų vieningi,  gal netgi užsibrėžtų bendrą tikslą – kovoti,  sukilti. Tačiau jei teisė tuoktis suteikiama tik tam tikrai žmonių grupei,  tuoj įsiplieskia ginčas – tie,  kuriems tuoktis neleista,  jaučiasi nelygūs,  bet tuo tarpu galintieji tuoktis nenori,  kad ir kiti galimybę tuoktis,  nes imtų matyti tai kaip privilegiją. Taip jau yra – jei kitas turi savo tiesą,  priešingą daugeliui,  tai imama manyti,  kad galimybė tą tiesą realizuoti – tai tolygu privilegijai,  kuri savaime lemtų nelygybę.

Vadinasi,  masės linkusios tuos,  kurie mąsto ar net atrodo kitaip,  vertinti kaip nelygius. Kadangi demokratiškos valstybės pilietis linkęs tapatintis su dauguma,  kurią nori matyti kaip panašius į save žmones,  kiekviena užuomina į kitoniškumą ima jį gąsdinti,  bauginti. Demokratinis žmogus nenori pažinti kitokių,  o tik į save panašius,  jis nepakenčia to,  kuo kiti yra nepanašūs.

Absurdiška,  tačiau šiuolaikinis žmogus lyg ir nori lygybės,  tačiau yra pernelyg neužtikrintas savimi,  nerimaujantis ir neapsisprendęs,  kad pripažintų kito teises. Jis nuolat jaučiasi apiplėšiamas svetimų – kitokių,  todėl toks žmogus ima šaukti,  priešintis,  panikuoti,  kelti chaosą. Ir nors daugelis,  kalbėdami apie tuos,  kurie yra itin netolerantiški mažumoms,  pabrėžia neapykantos problemą,  aš siūlyčiau čia matyti pirmiausia baimę.

Gintarė Pugačiauskaitė