Šįkart kalbu konkrečiai apie vieną šiurpiausių mūsų laikų problemų,  amoralų moters kūno paniekinimą – apipjaustymą. Gal nebūtų taip baisu,  jei apipjaustymas būtų retas,  pavienis reiškinys,  tačiau statistika smogia negailestingai - Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra apie 100–140 mln. apipjaustytų moterų ir mergaičių. Moterų apipjaustymas – įprastinė procedūra Afrikoje ir Azijoje. Manoma, kad Egipte, Gvinėjoje ir Somalyje apipjaustymą patyrė net 95 proc. moterų.

Tiesa, net ir patys didžiausi skaičiai tėra sausa statistinė medžiaga. Galima skaičiuoti suluošintas moteris,  tačiau veikiausiai neįmanoma suprasti,  kokį skausmą,  kančią bei pažeminimą jos patyrė.

Pati sąvoka „moterų apipjaustymas“ mums, europiečiams, gal ir neskamba labai baisiai,  nes mes esame įpratę medicinines procedūras sieti su pažangia gydytojų, medikamentinių vaistų, modernių technologijų pagalba. Tačiau tikroji moterų,  patyrusių apipjaustymą,  patirtis – visiškai kitokia realybė,  kurią lydi tik begalinė kančia ir skausmas.  Vis dėlto blogiausia yra tai, kad šalys,  kuriose atliekama apipjaustymo procedūra,  dažnai nemato nieko blogo,  jog šitaip darkomas moters kūnas ir psichinė gerovė.

Aišku,  bepigu mums kalbėti apie svetimą skausmą ar smerkti kitų kraštų papročius. Tai,  kas mums yra amoralu ir pasibjaurėtina,  kitiems atrodo kasdieniška ir netgi būtina. Viskas priklauso nuo požiūrio,  aplinkybių,  vertinimo. Kadangi kitus esame įpratę vertinti kritiškiau nei save, dažnai net nesąmoningai galime teisti neteisingai. Kurlink lenkiu? Tikrai jokiu būdu neskatinu užtarinėti moterų apipjaustymo,  tačiau norėčiau,  kad kiekvienas iš mūsų susimąstytų apie tai,  ką patiria mūsų,  pažangių ir išsilavinusių valstybių moterys.

Antai Lietuvoje nuo 1955 metų lapkričio,  kuomet pradėjo veikti iki šiol galiojantis abortus moters noru leidžiantis įstatymas,  jau atlikta daugiau nei du milijonai nėštumo nutraukimo operacijų. Manau,  abortas iš esmės mažai kuo skiriasi nuo apipjaustymo – juk ir pirmas,  ir antras- invazija į moters kūną ir moteriškumą,  didesnis ar mažesnis pakenkimas. Tik tiek,  kad apipjaustymas dažnai atliekamas neišmanėliškai,  be medikų pagalbos, o abortas pažangiose šalyse – profesionali operacija.

Tačiau svarbiausia,  kad skiriasi tik priemonės,  o esmė išlieka – moters kūnas ir dvasia sužalojami. Ir kai apipjaustymo metu nukenčia tik moteris,  aborto metu dar žūsta ir kūdikis. Be to,  abortą moteris dažnai renkasi savanoriškai,  o apipjaustymą patiriančios mergaitės būna visiškai priklausomos nuo šeimos spaudimo.

Pagalvokite patys – ar manote,  kad apipjaustymo procedūra būtų tinkama, nesmerktina,  jei ji būtų atliekama profesionalių medikų ir ligoninėse,  su tinkama įranga ir nuskausminamaisiais? Gal tereikia garantuoti tik tinkamą medicininę priežiūrą ir pagalbą apipjaustymą patiriančioms moterims,  ir tada ši procedūra mums atrodys visiškai priimtina?

Jokiu būdu nenoriu nieko smerkti ir menkinti,  nes tiek apipjaustymas,  tiek abortas – už suvokimo ribų išeinančios kategorijos,  kurias kiekviena palydi savo skausmu,  sielvartu ir kitomis stipriausiomis žmogiškomis emocijomis. Tačiau svarbiausia,  kad moterys verkia,  kenčia,  klysta ir netenka savo savasties tiek mūsų šalyje,  tiek ir kitur pasaulyje. Ir jei mes kalbame apie moterų išgyvenimus,  tai veikiausiai neturėtume išskirti nė vienos konkrečios moters ir nė vienos kurios nors šalies – skausmas ir brutalumas dažnai reiškiasi įvairiausiais pavidalais,  būdais ir priemonėmis.

Galiausiai noriu pabrėžti,  kad jeigu mūsų šalyje nebus priimtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) inicijuotas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas,  tai mes niekuo nesiskirsime nuo tų šalių,  kuriose moterims atliekama kraupi apipjaustymo procedūra. Moterys negali jaustis laisvos ir saugios šalyse,  kur jų kūnų darkymas yra legalus,  teisėtas ir nesmerkiamas. Nesvarbu,  kad pažangūs kraštai turi puikias medicinines priemones skausmui slopinti,  tačiau juk sielos randams gydyti jokių vaistų nėra.

Apskritai kiekviena iniciatyva,  kuri skatina kalbėti ir mąstyti apie skaudžius,  sukrečiančius,  šokiruojančius dalykus yra sveikintina,  nes ji  padeda žengti pirmus ir sudėtingiausius žingsnius pokyčių link. LLRA siūlomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas yra žingsnis į tokį pasaulį,  kuriame nebūtų įskaudintų,  sužalotų moterų.

Tiek Rytų šalyse atliekamas apipjaustymas,  tiek mūsų šalyje vis dar legalus abortas – amoralūs nusikaltimai prieš žmoniškąją prigimtį. Ir kuo greičiau užkirsime kelią visoms galimoms invazijoms į moterų kūną, kurios darko vaisingumą,  sveikatą ir asmeninę laimę,  tuo mažiau skausmo,  kančios ir depresijos išverks palaužtos moterų sielos ateityje.

Gintarė Pugačiauskaitė