Paminklas yra paminklas. Nors aš nesu nei architektas, nei skulptorius, bet tris galimas paminklo idėjas iniciatoriams galiu mestelėti.

Pirmoji kompozicija... A. Smetona jaunystėje. Apsirengęs „tautininko“ kostiumu. Ilgi lino marškiniai, klubo pusėje perjuosti surišta virvele. Marškinių apykaklė sunerta siauru kaklaraiščiu, būtinai su vyčio simbolika. Rankoje laiko laikraštį su antilenkišku paskviliu. Už A. Smetonos nugaros stovi sovietų ambasados Kaune agentas ir, žiūrėdamas per petį į laikraštį, tikrina jo turinį. Kairėje rankoje A. Smetona laiko banknotų pluoštą, kurį bando nepastebimai įkišti į Lietuvos nacionalisto aktyvisto kišenę.

Paminklas įamžintų jaunojo A. Smetonos bendradarbiavimą su Sovietų agentūra, kuri, kaip neseniai dokumentais patvirtino istorikai, mokėjo jam doleriais už kiekvieną laikraščio egzempliorių (šaltinio teigimu, „posztuczno“) su sąlyga, jei jame būtų antilenkiško šmeižto.

Antroji kompozicija... A. Smetona brandaus amžiaus. Su charakteringa barzdele, su cilindru ir prezidento smokingu. Rankoje laiko portfelį, paskubomis prikištą asmeninių daiktų. Išsiblaškęs ir prislėgtas. Skubotais žingsniais eina upelio link. Visą kompoziciją galima būtų pavadinti „Pabėgimas per Širvintos upelį“. Paminklas būtų skirtas žymiam Lietuvos prezidento pabėgimui iš šalies Sovietų invazijos grėsmės metu atminti. Valstybės vadovas, kuris anksčiau turėjo diktatorišką valdžią, pavojaus metu viską paliko likimo ir ministrų valiai, o pats bėgo į užsienį per su siena besiribojantį Širvintos upelį.

Iš trečioji kompozicija... Smetona - tautos tėvas. Didingas, pompastiškas, ant krūtinės - įspūdingos prezidento insignijos, kišenėje - revolveris. Šalia dar gali stovėti prezidento „Mercedes“ markės limuzinas, garsusis „Kuprys“ (jei spindesys, tai spindesys). Kažkur fone ganosi žąsys.

Paminklas simbolizuotų diktatorišką A. Smetonos valdžią, kurią jis perėmė karinio perversmo metu, ir šalį valdė nedalomai iki aukščiau minėto pabėgimo. Problemas savo šalyje sprendė kartais savotiškai. Pavyzdžiui, 30-ųjų metų pradžioje, didžiosios krizės metu, įsakė, kad visi Lietuvos pareigūnai privalomai nupirktų po vieną žąsį iš ūkininko, kad paskatintų ekonominę konjunktūrą (todėl paminklas turėtų vaizduoti ir šiuos paukščius). Šiandieniniai ekspertai ir ekonomistai, žiūrėkite ir mokykitės, kaip spręsti ekonomines krizes. Aišku, mes neatimame iš A. Smetonos patriotiškumo. Jis buvo patriotas. Tačiau guvus prezidentas jis buvo tik žodžiais. Kai atėjo laikas prieiti iki veiksmų, tautos tėvas pabėgo, kaip parašė poetas baladėje „Ponia Tvardovska“.

Taigi aš grįžtu prie klausimo akcijos iniciatoriams: „Ar išdrįsime pastatyti Antanui Smetonai paminklą Vilniuje?“ Ponai, ar išdrįsime A. Smetonai pastatyti tokį paminklą, kokio jis nusipelnė?

Tadeuš  Andžejevski