Neseniai išgirdau žinią, kad maždaug 10 tūkstančių britų tėvų neskuba rinkti vardo savo naujagimiams, nes  nori, kad jų vaikas gautų tokį patį vardą, kokį gaus kunigaikščių poros pirmagimis. Žinoma, mes iki galo nežinome, kas gims karališkajai porai - berniukas ar mergaitė. Lažybininkai  taip pat trina rankas. Azartinių lošimų entuziastai lažinasi - dauguma, atrodo, stato už mergaitę tamsiomis garbanomis.

Atrodo, kad vaikas, kokios lyties jis bebūtų, nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų neturės privatumo. Iš kur tai  atsiranda? Monarchijos laikais susidomėjimas karališkosios šeimos palikuoniu buvo akivaizdus ir lengvai paaiškinamas. Juk nuo to, koks bus sosto įpėdinis, didele dalimi priklausė karalystės ir jos gyventojų likimas. Šiandien tai neturi reikšmės, nes, kaip žinoma, karalius arba karalienė Anglijoje atlieka grynai atstovavimo funkcijas ir šalyje neturi jokios politinės įtakos.

Tad iš kur toks pavaldinių susidomėjimas privačiu monarchų gyvenimu? Atsakymas, atrodo, vienas. Tradicija. Anglai yra tauta, turinti giliai įsišaknijusias tradicijas. Tai tikriausiai vienintelė civilizuota tauta pasaulyje, neturinti rašytinės konstitucijos, o įstatymus kurianti atsižvelgdama į tradiciją, į praeityje priimtus teisės aktus.

Kalbant apie karališkąją šeimą, populiariausia ir pavaldinių meilę pelniusi yra karalienė Elžbieta, dar vadinama Karaliene Motina. Antrojo pasaulinio karo metu, kai vokiečių antskrydžiai į Britų salas buvo ypač intensyvus ir pavojingi, Elžbieta atsakė vyriausybės ministrams, kurie ragino ją išvažioti iš Londono. „Vaikai niekur neis be manęs. Aš nepaliksiu karaliaus. O karalius niekada neišvažiuos“, - pasakė ji tada. Toks sunkmečio solidarumo aktas labai patiko Londono gyventojams, todėl jie mylėjo savo karalienę iki paskutinių jos dienų. Nepaisant to, kad Karalienės Motinos palikuonys gyveno įvairiai (prisiminkime audringą gyvenimą ir garsiuosius karalienės vaikaičio princo Čarlzo bei jo žmonos princesės Dianos, kuri tragiškai žuvo su meilužiu, persekiojama paparacių, romansus), Britų simpatijos liko  karališkosios  šeimos pusėje. Ypač dabar, kai  maloningai viešpataujanti Karalienės Motinos duktė Elžbieta II yra fiziškai panaši į savo motiną ir bando mėgdžioti  ją. Ji taip pat yra gailestinga savo pavaldiniams, negaili pinigėlių Londono gyventojų puotoms ir pobūviams, stengiasi nepiktinti  jų, neseniai be skandalo pasirašė įstatymą, įteisinantį homoseksualų santuokas, nepaisant to, kad tokia teisė - visiška konservatyvių tradicijų, kurias privalo  puoselėti karališkoji šeima, priešingybė. Elžbieta II - ne karalius Leopoldas, kuris kažkada abdikavo vienai dienai, kad nepasirašytų įstatymo, legalizuojančio abortus Belgijoje.

Iš britų konservatyvumo, deja, liko tik dvaro etiketas, viduramžių papročiai, sargybiniai gauruotomis  kepurėmis, pagamintomis iš juodos avių vilnos, ir susidomėjimas privačiu karališkosios šeimos gyvenimu, kuris yra absoliučiai nekonservatyvus.

Tadeuš  Andžejevski