Atrodo,  daugelį metų mūsų valdžia dirbo kažkokiu egoistišku principu,  kurio esmė – mums,  galingiesiems – viskas,  liaudžiai – kas liko,  o jei neliko – tada išvis nieko. Dabar kai kurie politikai vėl tuščiai kalba apie neaišku kokias inovacijas, investicijas,  ekonomikos pakilimą ar kitą mistinį gėrį,  kurio neįmanoma pasverti.

Blogiausia,  kad taip pat neadekvačiai ir pagal keistus kriterijus valdžią vertina ir žmonės. Pavyzdžiui,  aš pati esu druskininkietė,  o žmonės iš kitų miestų,  tai sužinoję,  sako: “O,  kaip gerai Druskininkuose,  kaip gražu,  kiek gėlių,  jūsų meras taip puikiai tvarkosi“. Bet argi tai nėra absurdiška? Nuo kada valdžios efektyvumas vertinamas pagal pasodintų žiedelių skaičių? Kaip stipriai tai įtakoja žmonių gyvenimo kokybę? Nepagalvojama,  kad Druskininkuose,  esant labai aukštam nedarbo lygiui bei nuolatiniam dramatiškam gyventojų mažėjimui, gėlių sodinimas ir puoselėjimas tikrai neturėtų būti prioritetinė valdžios funkcija.

Tai,  kad tam tikri valdžios atstovai savo veikla tiesiog šaudo pro šalį,  galima pastebėti pateikiant ir daugiau pavyzdžių. Nes kartais tiesiog atrodo,  kad keičiasi tik valdžios,  bet gyvenimas – nė kiek. Man,  kaip jaunai moteriai,  labai įdomu,  kodėl Lietuvoje vis dar veikia 1955 metais priimtas įstatymas,  leidžiantis nutraukti nėštumą iki 12-tos savaitės. Keista,  kodėl konservatorių partijos atstovai,  savo programiniuose nuostatuose pabrėžiantys,  kad jie saugo tradicines šeimos vertybes,  iki šiol neatnešė jokių pokyčių negimusių vaikų apsaugos srityje. Juk ir valdžios pakankamai turėjo,  bet kažkodėl nepanaudojo jos tikslingai. O gal negimęs vaikas – ne šeimos vertybė?

Bet,  deja, dažniausiai taip būna – žmonėms matomi tik paviršutiniški politikų veiklos žiedeliai,  o tikrieji uždaviniai pamirštami. Politikai siekia išlaikyti valdžią ir pataikauja žmonėms. Antai Druskininkų valdžia savo rinkėjus nori sužavėti gėlių klombomis,  o konservatoriai,  mano manymu,  vėlgi nedrįso imtis radikalių veiksmų negimusių vaikų apsaugos srityje,  kad nenukreiptų į save oponentų salvių. Aišku,  dabar konservatoriai palaiko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pasiūlytą Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą,  tačiau juk bepigu tik sekti kažkam iš paskos. Sumanymo iniciatoriams visada būna sunkiausia – reikia drąsos bei ryžto,  norint žengti priešakyje ir atremti negatyvius prieštaravimus bei kliūtis.

Ir nors šiame straipsnyje kalbu kiek ironiškai,  vis dėlto noriu,  kad visi skaitantieji dabar labai rimtai susimąstytų. Jei gera valdžia yra ta,  kuri leidžia žudyti kūdikius,  bet sodina gražias gėlės ar kuria kitą mistinį gėrį,  tai ir parodo,  kad tikrosios problemos yra tokios : vertybių nebuvimas,  mąstymo ir suvokimo krizė – dažnai tai glūdi ir mūsų sąmonėje.

Politikai moka susikuri gražų fasadą,  jie sėkmingai žaidžia taip,  kad parodytų visuomenei vieną ar kitą spektaklį. Bet kartais kaip tik svarbiausia yra nepasiduoti paviršutiniškam suvokimui ir mąstyti ne tik apie tai,  kas atrodo gražu. Tikrieji,  esminiai dalykai dažnai esti skaudūs,  sudėtingi,  netgi dramatiški. Ir tik ta valdžia,  kuri nekuria sau patrauklaus fasado,  bet narsto esminius,  prigimtinius,  tiesiog gyvybiškai lemtingus klausimus,  tokius kaip negimusių kūdikių apsauga,  yra pati tikriausia,  patikimiausia ir perspektyvi.

Gintarė Pugačiauskaitė