Dabar,  atrodo,  daugelis tik šurmuliuoja,  kad lietuvių kalba nyksta,  pirštais bado į tautines mažumas,  neva šios kaltos dėl kalbos problemų. Tokie destruktyvūs įsitikinimai ir mitų skleidimas gal kažkam ir yra naudingi – kaltė suverčiama kitakalbiams ar kitos tautybės Lietuvos gyventojams,  o tuo tarpu tikrosios problemos tyliai  „užglaistomos“. Bet pagaliau reikia pripažinti,  kad mūsų šalis tiesiog turi nelanksčią ir netgi paradoksalią kalbos politiką – štai kur tikroji bėda.

Manau,  galima pastebėti,  kad šiuolaikinė visuomenė žengia link kažko naujo -  auga,  keičiasi,  tobulėja,  o štai kalbos politika yra įstrigusi,  atsieta nuo piliečių gyvenimo. Pavyzdžiui,  Lietuvoje negalima rašyti nelietuviškų asmenvardžių jų originalo kalba – neleidžiama vartoti w,  q,  x dokumentuose,  be to,  asmenvardžiai rašomi pagal skambesį,  vadinasi,  adaptuojami fonetiškai ir pagal lietuvišką abėcėlę.  Turiu pastebėti,  kad man,  kaip filologei,  toks sprendimas atrodo visiškai nepagrįstas,  nes jis paprasčiausiai nebeteko prasmės. Čia reikia prisiminti,  kad antai dar Kudirkos laikais kitos tautybės gyventojų asmenvardžiai būdavo „perdirbami“,  sulietuvinami tam,  kad „tamsi liaudis“ juos suprastų. Tačiau šiandieniniame gyvenime tokios „tamsios liaudies“ juk nebeliko – žmonės keliauja,  gyvena svetur,  mokosi užsienio kalbų,  lavinasi,  todėl tikrai žino,  kad tokios raides kaip w, q ar x egzistuoja. Lietuvos piliečiai netgi sudaro santuokas su kitataučiais ir sąmoningai pasirenka autentiškas,  užsienietiškas pavardes sau ir savo vaikams. Tačiau jie,  kaip ir tautinių mažumų Lietuvos gyventojai,  turi prarasti dalį savo identiteto, asmens savasties,  laisvės ir netgi pagarbos,  nes yra priversti būti savotiškais  lietuviškos abėcėlės įkaitais.

Kita vertus,  jeigu jau laikome,  kad lietuviui nesuprantami originaliai užrašyti nelietuviški asmenvardžiai,  tai kodėl tada leidžiama skleisti nelietuvišką reklamą? Arba netgi paprasčiau – kodėl leidžiama „Maximai“ vartoti „x“? Kadangi nuolat aktyviai seku lietuvišką spaudą,  pastebiu,  kad joje šmėžuoja itin daug prekių su nelietuvišku reklamos tekstu. Pavyzdžiui,  atsivertus vieną lietuvišką žurnalą,  iškart aptinku reklamą,  kurioje skelbiama :“New day,  fresh start. Mexx energizing. The new fragrance.“ Kaip matome,  visko čia apstu – ir w,  ir x. Apmaudu tai,  kad kažkokia užsienio kompanija,  skleidžianti reklamą Lietuvoje ir siekianti grynai komercinių tikslų (apšvarinti mūsų pinigines),  gali vartoti kokias tik nori nelietuviškas raides ir viešai skelbti anglišką tekstą,  kai tuo tarpu tikri Lietuvos piliečiai net savo vardo ar pavardės autentiškai dokumentuose užsirašyti negali.

Beje,  tas pats ir su gatvių pavadinimais  - lenkiškos lentelės ant nuosavo namo - draudžiamos,  tačiau jei koks nors komercinis subjektas netoliese išsipirks didžiausią stendą savo reklamai ir užrašys jame nelietuvišką tekstą su visomis w, q, x,  kurį skaitys ir matys daugybė žmonių – tada jau gerai. Kita vertus,  jei negalimi nesulietuvinti gatvių pavadinimai,  tai gal tada ir visi objektai šalyje turėtų vadintis grynai lietuviškai? Juk,  pavyzdžiui, kodėl  „Coca-Cola Plaza“ vadinasi ne „Koka-Kola Plaza“?

Galiausiai tampa akivaizdu, kad tokių kalbinių paradoksų – labai daug. Ir visi jie kažkodėl naudingi komerciniams subjektams,  kurių tikslas vienas – pinigai. Tokiems ir abėcėlė,  ir kalbos normos negalioja. O štai tariama kalbos politikos galia demonstruojama tik tada,  kai norima atimti iš žmogaus jo identiteto dalį - asmenvardį,  sumenkinti prigimtinių dalykų svarbą,  palaužti dvasią.

Gintarė Pugačiauskaitė