Dar greičiau nacionalinę valiutą euru pakeisti nori Latvija ir skelbia ambicingą terminą - 2014-uosius. Jei Latvijai tai pavyks, Lietuva būtų paskutinė euro neįsivedusi Baltijos šalis (Estija jį įsivedė prieš kelerius metus). „Tai gali neigiamai paveikti mūsų šalies investicinę aplinką“, - argumentuoja greito perėjimo prie Europos valiutos šalininkai. Finansų analitikas ir ekonomistas Gitanas Nausėda sako, kad euro įvedimas sumažins mūsų šalies išlaidas užsienio paskoloms. „Per metus dėl to galėsime sutaupyti net 320 mln. litų“, - sako SEB banko pirmininko patarėjas.

Norėti įsivesti eurą dar nereiškia jį turėti. Tam, kad Briuselis uždegtų žalią šviesą, būtina atitikti Mastrichto reikalavimus (vienas jų skelbia, kad biudžeto deficitas negali būti didesnis kaip 3,5 proc.). Atitikti šiuos kriterijus nėra lengva, todėl viena kitą keičiančios Lietuvos vyriausybės įveda drakoniškus suvaržymus ir taupymą, o tai visų pirma jaučia eiliniai piliečiai. Niekam ne paslaptis, kad politikai nebijo net manipuliavimo skaičiais, kad tik pasiektų primestą deficito rodiklį. Taip buvo ir su lėšomis sveikatos apsaugai. Dirbtinai buvo užšaldyta 200 mln. litų suma didelių finansinių problemų kamuojamoms medicinos įstaigoms tik tam, kad tas rodiklis nebūtų viršytas. Seimo koridoriuose kuždamasi, kad pinigai bus išleisti į apyvartą tik po to, kai mus patikrins Briuselis. Graikai irgi bandė sukčiauti (taip ir norisi pasakyti), bet tai jiems neišėjo į gera. Tad kokia bus euro įvedimo kaina eiliniam Lietuvos piliečiui (būtent apie jį pirmiausia turėtų pagalvoti valdantieji)? Diskutuoti šia tema nė nebuvo pradėta. Sprendimai vienašališkai priimami siaurame politikų ir valdininkų rate. 

Jei euro zonos dalimi taptume po mažiau nei dvejų metų, turtingųjų klube, be Latvijos, būtume skurdžiausia šalis. Žinant, kad euro įvedimą visada lydėjo nepagrįstas kainų kilimas (prekybininkai negali atsispirti pagundai užsidirbti finansinio chaoso sąlygomis), tokiam scenarijui turime būti pasiruošę ir mes. Italijoje euro įvedimą lydėjęs kainų šoktelėjimas buvo toks didelis, kad net prasidėjo vadinamasis „makaronų streikas“. Italai kurį laiką nepirko spagečių, tokiu būdu protestuodami prieš itin aukštas šio Apeninų pusiasalyje labai populiaraus patiekalo kainas. Jei tokia situacija susiklostytų Lietuvoje, būtų kaip toje patarlėje: „Kol turtingas sulys, vargšas kojas pakratys“. Lietuva, kuri gali „pasigirti“ mažiausiomis Europos Sąjungoje socialinėmis išmokomis ir atlyginimais, tokio eksperimento sau leisti tiesiog negali.

Kaip jau minėta, niekas nežino, kada ir kaip baigsis krizė euro zonos šalyse. Ar prie Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Kipro neprisijungs kitos šalys, Briuselio prašančios finansinės paramos, kuriai susimesti turi visos euro zonos valstybės. Neprotinga būtų eiti į degantį namą, kol ugnis nebus užgesinta – tokią taktiką pasirinko kai kurios mūsų regiono šalys, pavyzdžiui, Lenkija. Lietuva nori būti avangardistė.

Avangardas yra gerai, tačiau ne visada. Kartais vertybė yra santūrumas, intuityvumas ir netgi laikymasis nuošaliau.

Tadeuš Andžejevski