– Pone Tomaševski, kaip galėtumėte pakomentuoti tai, kad Europos Komisija kritikuoja Lenkijoje vykdomas reformas: ar tai galima pavadinti konfliktu tarp Europos Sąjungos institucijų atstovų ir Lenkijos valdančiųjų?

– Nėra Europos Komisijos ir Lenkijos konflikto, tačiau vyksta ginčai dėl Europos Sąjungos koncepcijos. Panašūs ginčai vyko tarp eurokomisarų ir Vengrijos. Juk Europos Sąjunga – tai laisvų valstybių susivienijimas – kaip ir buvo nuo pat pradžių. Tačiau šiuo metu kai kurie eurobiurokratai siekia, kad Europos Sąjunga taptų viena unitarine valstybe, kurioje visus klausimus jie galėtų spręsti centralizuotai. Tai yra ES esmės, jos ideologinių pamatų, padėtų jos kūrimo pradžioje, iškraipymas. Nevalia pamiršti, kad Europos Sąjungos pagrindas, jos ideologinė koncepcija buvo krikščioniškasis kodas. Plačiai žinoma, kad Europos Sąjungą kūrę visuomenininkai, kloję Europos integracijos pamatus, buvo giliai tikintys žmonės: ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas, ir Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Konradas Adenaueris, ir Italijos užsienio reikalų ministras Alčidė de Gasperis. R. Šumanas manė, kad Europos unifikavimas neįmanomas be „įkvėpimo iš krikščionybės ištakų", o Europa yra „universalios demokratijos krikščioniškąja šio žodžio prasme įsikūnijimas". R. Šumanas pabrėždavo, kad Europos integracijos idėjos įgyvendinimas neįmanomas, jei nebus atsižvelgta į tikėjimo veiksnius. Šie žodžiai buvo pasakyti prieš daugiau kaip 60 metų, tačiau jie aktualūs ir šiandien. ES vėliavos mėlynas fonas ir dvylika žvaigždučių – tai krikščioniškieji Dievo Motinos simboliai. Tačiau ES atsirado liberalių ir neoliberalių veikėjų, kurie nė nenori girdėti apie krikščioniškąsias ES šaknis. Būtent čia slypi nesutarimų tarp naujosios Lenkijos valdžios ir ES liberalų priežastys. Nesutarimai išryškėjo dar prieš 5 metus, kai Vengrija Konstitucijos preambulėje Dievą ir krikščionybę nurodė kaip Vengrijos valstybingumo pamatus. Vengrijos Konstitucijoje nurodyta: „mes pripažįstame krikščionybės vaidmenį valstybingumo išsaugojime". Vengrai į Konstituciją įrašė ir kitų nuostatų, grindžiamų krikščioniškosiomis vertybėmis, pavyzdžiui, kad „santuoka yra vyro ir moters sąjunga", kad „žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento" ir t.t. Lenkijos valdančioji partija „Teisė ir teisingumas" irgi labai aiškiai apibrėžia savo krikščioniškąją ideologiją. Tai, be abejo, daug kam nepatinka, ypač opozicijai, kuri negali susitaikyti su tuo, kad rinkėjai nušalino ją nuo valdžios.

– ES vadovybė ragino Lenkiją susilaikyti nuo Konstitucinio Tribunolo reformos, kuri, ES manymu, gresia šio teismo nepriklausomumui...

– Pokyčių esmė yra ta, kad Konstitucinis Tribunolas turi priimti sprendimus dalyvaujant bent 13 iš 15 teisėjų; sprendimams priimti reikės dviejų trečdalių balsų; bylos nagrinėjamos pagal jų pateikimo datą. Iki šiol labai rimtiems sprendimams, reglamentuojantiems šalies gyvenimą, priimti pakakdavo jau 5 teisėjų. Tai reiškia, kad valstybei gyvybiškai svarbūs sprendimai buvo priimami 1/3 balsų. Tai nelogiška. Ši reforma buvo būtina. Be to, įstatyme numatyta, kad privačias bylas, siekiant išvengti ilgo jų nagrinėjimo, gali nagrinėti 5 teisėjų sudėtis. Lenkijoje į Konstitucinio Tribunolą gali kreiptis kiekvienas pilietis.

– Opozicija ir ES mano, kad visuomeninio radijo ir televizijos reforma didina Vyriausybės galimybes įtakoti visuomeninę žiniasklaidą. Pavyzdžiui, įstatymų pataisos numato, kad Vyriausybė, nenurodydama priežasčių, gali atleisti vadovus, o kandidatus į šias pareigas tvirtina valstybės iždo ministras...

– Valstybinė žiniasklaida užima Lenkijoje ne daugiau kaip 15 proc. rinkos, t.y. jos šeštadalį. Natūralu, kad šios žiniasklaidos valdymas yra valstybės prerogatyva – nurodytuose įstatymuose šis principas ir yra įtvirtinamas. Nėra jokios problemos, juolab kad 85 proc. žiniasklaidos priklauso privačioms bendrovėms ir naujieji įstatymai jų nereglamentuoja. Svarbu žinoti, kad, pavyzdžiui, 70 proc. leidinių Lenkijoje priklauso uždarosioms akcinėms bendrovėms su vokišku kapitalu. Nuo šiol per radiją ir televiziją bus transliuojama daugiau laidų apie tradicines krikščioniškąsias vertybes. Ankstesnė valdžia kaip tik trukdė dirbti kai kurioms žiniasklaidos priemonėms, pavyzdžiui, valdantieji ilgai neišduodavo licencijos krikščioniškąsias vertybes propaguojančiam privačiam kanalui „Trwam", kuri turėjo leisti transliuoti laidas visos šalies teritorijoje. Be to, kai iš kanalo atėmė licenciją, jo ginti visoje Lenkijoje stojo milijonai žmonių.

Apskritai, naujoji valdžia dirba vadovaudamasi žmogaus interesais – nuo balandžio 1 d. kas mėnesį bus mokama 500 zlotų (120 eurų) išmoka už kiekvieną antrą, trečią ir kitus vaikus iki jiems sukaks 18 metų. Šie pinigai bus apčiuopiama parama šeimai. Kitaip nei ankstesnė valdžia, kuri 67 metų sukaktį įteisino kaip pensinio amžiaus ribą, „Teisė ir teisingumas" nusprendė sumažinti šią ribą iki 63 metų. Visa tai valdantieji daro nepaisant stipraus vietinių liberalų ir eurobiurokratų pasipriešinimo.

Partija įvykdė ir trečiąjį rinkiminį pažadą: 0,44 proc. mokesčiu apmokestino bankų, kredito, draudimo įstaigų, paskolų bendrovių ir kooperatyvų aktyvus. Panašų žingsnį 2010 m. žengė Vengrija, kuri įvedė didžiausią Europos šalyse ir JAV mokestį bankams – tokiu būdu šalis bandė spręsti biudžeto deficito problemą. Naujojo Lenkijoje įvesto mokesčio tikslas – užtikrinti papildomą įplaukų į biudžetą šaltinį tam, kad būtų galima vykdyti Vyriausybės projektus „500 zlotų vaikui", taip pat sumažinti pensinį amžių ir padidinti neapmokestinamą darbo užmokesčio dalį. Naujoji valdžia taip pat ketina apmokestinti prekybos tinklų apyvartą; tai, skaičiuojama, leis surinkti į valstybės iždą papildomai 2 milijardus zlotų, visų pirma iš stambių Lenkijoje dirbančių užsienio mažmenininkų. Šis sprendimas taip pat pasitarnaus smulkiam ir vidutiniam verslui, kurį spaudžia stambūs vokiečių, ispanų ir portugalų prekybos tinklai. Natūralu, kad visa tai kelia kai kurių stambaus verslo atstovų nepasitenkinimą, nepatenkinti yra ir valdžios netekę liberalai. Tai yra teisingas sprendimas: užuot didinus mokesčius gyventojams, geriau priversti nemažu pelnu pasidalyti bankų sektoriaus gigantus ir didelį pelną gaunančių prekybos tinklų savininkus.

– Kaip šios reformos vertinamos Lietuvoje?

– Mūsų žiniasklaida transliuoja iš Lenkijos visiškai kitokį vaizdelį – gyventojų protestus, rengiamus, kaip skelbia spauda, pasitelkiant tarptautinio finansininko Soroso finansinę paramą. Žiniasklaida kalba apie tai, kad Lenkijoje laimėjo konservatoriai, kurdama asociacijas su nelabai populiariais mūsų konservatoriais (nors partija „Teisė ir teisingumas" labai skiriasi nuo jų ir pavadinimu, ir kardinaliai kitokia vykdoma politika). Mūsų žiniasklaida taip pat neskelbia viešosios nuomonės tyrimų rezultatų, kurie rodo, kad Lenkijos gyventojų dauguma palaiko naujos valdžios politiką.

Tuo tarpu lenkų reformos yra mums labai geras pavyzdys. Beje, LLRA dar 2012 m. į savo rinkimų programą įtraukė šiuos du klausimus – dėl bankų ir prekybos tinklų pelno apmokestinimo (kas išgelbėtų smulkias parduotuves nuo bankroto). Natūralu, kad toks pasiūlymas nepatiko nei prekybos tinklų savininkams, nei Lietuvoje vyraujantiems skandinavų bankams, štai tarp kitko dėl ko mūsų partija buvo taip šmeižiama spaudoje. Dar šiandien mūsų beveik nekviečia į televiziją – tikriausiai bijo, kad kelsime socialines, mokesčių temas ir Konstitucinio teismo problemą. Juk nenorime, kad pasikartotų Rolando Pakso atvejis, kai, kaip tai pristatė mūsų žiniasklaida, Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris, prieš priimdamas neigiamą sprendimą R. Pakso byloje, gėrė kavą su bylos suinteresuotu asmeniu – Seimo pirmininko pavaduotoju Gintaru Steponavičiumi. Apie kokį nepriklausomą teismo sprendimą galima tuomet kalbėti? Anuomet paaiškėjo, kad buvęs prezidentas suteikdavo pilietybę išimties tvarka penkis kartus dažniau nei Rolandas Paksas. Siekiame, kad Konstitucinis teismas gintų žmonių interesus, įskaitant tuos, kurie siekia susigrąžinti žemę, o ne žiūrėtų valdančiųjų liberalų interesų. Deja, Konstitucinis teismas nusprendė, kad kompensacija už Vilniuje negrąžintos žemės hektarą – 1700 eurų, nors rinkos kaina sostinėje yra tūkstantį kartų didesnė.

– Vadinasi, turime iš ko imti pavyzdį?

– Nors pas mus, Lietuvoje, pensinio amžiaus riba yra 63 metai, naujas socialinis modelis numato jo padidinimą. Jei Lietuvos žmonės ir profesinės sąjungos negins savo teisių, mūsų piliečių socialinė apsauga nyks. Tai matome pagal naują socialinį modelį, kuris kurpiamas atsižvelgiant į darbdavio interesus. Beje, LLRA, nesutikdama su juo, 2015 m. spalį prie Vyriausybės rūmų surengė keturis tūkstančius žmonių subūrusią protesto akciją. Siūlome, kad Lietuvoje gimus antrajai ir kitoms atžaloms būtų mokama kas mėnesį 120 eurų dydžio išmoka už kiekvieną vaiką. Lenkijos pavyzdys rodo, iš kur tam galima gauti pinigų. Lenkijoje ir Lietuvoje BVP vienam gyventojui siekia apie 16 tūkst. dolerių per metus, bet Lenkijoje jis paskirstytas sąžiningiau. Ten vidutinis atlyginimas ir senatvės pensija yra didesnės apie 50-70 proc., o kainos – mažesnės. Todėl LLRA nuosekliai gins savo programines nuostatas, skirtas pagerinti paprastų žmonių gyvenimą. Kai mums sako, kad tam nėra pinigų, nurodome šaltinius, iš kurių, Lenkijos pavyzdžiu, šiuos pinigus galima gauti.

– Kodėl LLRA frakcija nedalyvavo balsuojant dėl rezoliucijos, smerkiančios buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo Gedimino Grinos pasisakymą apie tautinių mažumų mokyklų uždarymą?

– Manome, kad šis balsavimas buvo niekas kitas kaip šou, surengtas siekiant gauti rinkėjų balsų artėjančiuose parlamento rinkimuose. Gintaras Steponavičius – tai asmuo, kuris, būdamas švietimo ir mokslo ministru, pats naikino tautinių mažumų mokyklas, o dabar, artėjant rinkimams, veidmainiškai stojo jas ginti, kartu su kolegomis inicijuodamas šį balsavimą. LLRA Seimo frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė tai įvertino kaip ciniško žmogaus, privertusio tautinių mažumų mokyklas kovoti dėl išlikimo, bandymą tapti jų „dideliu gynėju". Būtent jis yra atsakingas už finansavimo sumažinimą, naują mokyklų pertvarkymo ir akreditavimo tvarką, Švietimo įstatymo priėmimą 2011 m.: visa tai sudarė sąlygas uždaryti kelias vidurines mokyklas. Šiandien G. Steponavičiaus kolega – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, liberalas, bando sunaikinti netgi tas vidurines mokyklas, kurios atitinka akreditavimo sąlygas: Simono Konarskio, Vladislavo Sirokomlės, Joachimo Lelevelio, Levo Karsavino, Centro, Lazdynų, Aleksandro Puškino. Mums reikia ne rezoliucijų reaguojant į G. Grinos išsišokimą, nukreipiančių dėmesį nuo realių problemų tautinių mažumų švietimo srityje, o parlamento paramos mokykloms, siekiančioms gauti gimnazijos statusą – juolab kad tam mokyklos turi laiko iki 2017 m. Todėl frakcija nusprendė nedalyvauti šiame priešrinkiminiame liberalų šou.

Jelena Jurkevičienė

„Ekspress-nedelia"