Kalbu apie vis kitos sudėties Lietuvos vyriausybių ir ministrų veiksmus ir pasisakymus lenkų tautinės mažumos problemų sprendimo tema. Tai primena nerimtu tapusį žaidimą, vykstantį meduolio ir botago principu. Iš pradžių Lietuvos valdžia žada išspręsti konkretų klausimą, po to sako, kad atliekamos teisėkūros procedūros, dar vėliau žada balsuoti ir galiausiai... nustėrimas. Išeina politikas ir pareiškia, kad yra per anksti arba per vėlu, reikia palaukti, pasikonsultuoti. Praktikoje tai reiškia, kad klausimas buvo padėtas į taip vadinamą politinį šaldiklį. Atrodo, kad nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos politikai būtent taip sprendžia lenkų problemas – daro viską, kad jų atsikratytų. Pavyzdžių itin daug. Kad ir pastaruoju metu „atgaivinta" lenkiškų pavardžių rašymo tema.

Įstatymo projektas dėl originalios vardų ir pavardžių rašybos turėjo būti pateiktas iki balandžio pabaigos. Dabar gegužės mėnuo, o LR Vyriausybė teisingumo ministro lūpomis skelbia, kad konkretus pasiūlymas bus pateiktas „artimiausiu metu" – nepateikiant jokių detalių. Žaidimas vyksta toliau. Problema buvo taip išpūsta, lyg kalbėtume ne apie paprastą originalios vardų ir pavardžių rašybos tvarką, o apie popieriaus atradimą, kuriame būtų galima rašyti „daug problemų keliančias lenkiškas pavardes". Bandymai jėga palikti galioti teisės nuostatas dėl vardų ir pavardžių rašybos yra diskriminacijos dėl tautybės pavyzdys. Ir mažai ką duoda išsisukinėti bandančių ir vienas kitą keičiančių premjerų paaiškinimai – pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo faktas yra akivaizdus. Išskyrus teisę gyventi, teisė turėti savo pavardę yra viena pagrindinių teisių, kadangi apibrėžia išskirtinę asmens tapatybę. Teisė turėti pavardę yra pagrindinių teisių kategorijai priskiriama asmens teisė, sakyčiau netgi įgimta asmens teisė. Vardai ir pavardės – kaip asmens nuosavybė – turėtų būti saugomos civilinės ir administracinės teisės požiūriu. Apsauga yra būtina dar ir todėl, kad su vardu ir pavarde mus sieja ypatingas emocionalus ryšys. Vardas ir pavardė laikytini ne tik asmens nuosavybe, bet ir šeimos nuosavybe. Lietuvos lenkų protėviai apsiverčia karste matydami, kaip jų giminės vardai yra deformuojami, iškraipomi ir lietuvinami. Lietuvos valdžios užsispyrimas yra iracionalus. Lenkiškų pavardžių rašyba nėra kalbos dalykas – tai politikos klausimas, todėl spręsti jį turi politikai, o ne kalbininkai. Tereikia geros valios, kurios Lietuvai akivaizdžiai trūksta. O juk pavardžių rašyba nėra vienintelis ginčytinas klausimas.

Dar vienas nesutvarkytas klausimas yra dvikalbių informacinių užrašų teikimas vietovėse, kuriose lenkai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Šis klausimas iki šiol nesutvarkytas nepaisant fakto, kad taip yra pažeidžiami Europos standartai ir Lietuvos ratifikuotos tarptautinės konvencijos. Didelių piniginių baudų skyrimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių administracijos direktoriams, jų tampymas po institucijas ir teismus yra lenkų tautinės mažumos puolimas. Kalbu apie baudas už nešalinamas dvikalbių gatvių pavadinimų lenteles iš privačių gyventojų namų. Europoje tokia padėtis yra neįmanoma ir yra be galo absurdiška. Labai užpulta dėl to buvo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska. Tai bandymas gąsdinti tautinę mažumą, finansiškai sužlugdyti asmenis, dirbančius savivaldoje ir grubus Lietuvos lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimas. Panašiai elgiamasi ir su Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Boleslavu Daškevič, kuriam ne kartą buvo skiriamos baudos už lenteles su gatvių pavadinimais lenkų kalba. Europos Sąjungoje tai išskirtinė padėtis. Tai tautinių mažumų teisių, nurodytų Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje ir Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartijoje bei Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje, pažeidimas. Tai yra ir ryškus diskriminacijos dėl tautybės pavyzdys. Priminsiu, kad lietuvių mažumai Lenkijoje suteikta daug privilegijų, jie, pavyzdžiui, gali teikti vietovių pavadinimus dviem kalbomis. Tai rodo, kad Lenkija tinkamai sprendžia tautinių mažumų klausimus, ko nepasakysi apie Lietuvą.

Kad vaizdas būtų visas, paminėsiu, kad LR Seimo tinklapis yra kuriamas lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų ir ... kinų kalbomis. Versijos lenkų kalba nėra. Kaip matome, Lietuvos valdžia mano, kad didžiausia – beveik 7 proc. šalies gyventojų sudaranti - lenkų tautinė mažuma nenusipelnė versijos savo gimtąja kalba. O štai kinų kalba yra Lietuvoje mielai priimama. Ir tai nėra atsitiktinumai, nes politikoje jų nebūna. Tai kryptingi LR Vyriausybės – nepaisant jos sudėties – į lenkus nukreipti veiksmai, kompromituojantys Lietuvą kaip ES valstybę narę. Pats laikas, kad Lenkija apgalvotų savo poziciją dėl Lietuvos ir aiškiai reaguotų į Lietuvos valdžios šovinizmą, nukreiptą į lenkų tautinę mažumą.

Dr. Bogusław Rogalski

EKR tarptautinių reikalų patarėjas Europos Parlamente