Gegužės 1-ąją jis iškilmingai švęstų Tarptautinę darbo žmonių dieną, praėjus keletai dienų – stačiatikių Velykas, o, šventiniam maratonui besibaigiant, turėtų progą paminėti Didžiojo Tėvynės karo laimėjimo metines, kurios Rusijoje švenčiamos ne gegužės 8-ąją, o 9-ąją.

Visos trys šventės Rusijoje švenčiamos itin iškilmingai ir pompastiškai ir kaip kaleidoskope atspindi naujausią istoriją ir permainas Rusijoje žlugus komunizmui. TSRS nebūtų įmanoma švęsti ir socialistinę darbo žmonių dieną, ir buržuazinę šventę, t.y. stačiatikių Velykas. Tačiau laikai keičiasi, todėl šiandien tokių skirtingų švenčių minėjimas eiliniam rusui yra kontraversijų nekelianti norma. Jausdami nostalgiją buvusiam režimui entuziastingai nusiteikę žmonės eina stebėti gegužės 1-osios paradus, kurių Maskvoje ir visoje Rusijoje tikrai anądien netrūksta. Dvasios eitynėms įkvepia tebestipri šioje šalyje komunistų partija, kuri, laimei, jau nėra valdžios monopolininkė, todėl netrukdo stačiatikiams švęsti Velykų. Dar daugiau: televizijos kanalai rodo visą šventės liturgiją, o prie altoriaus, su žvakėmis rankose, stovi pirmieji šalies asmenys: prezidentas Vladimiras Putinas ir premjeras Dmitrijus Medvedevas.

Labiausiai „tautine" švente Rusijoje tebėra gegužės 9-oji, t.y. Didžiojo Tėvynės karo laimėjimo diena. Po to, kai spalio revoliucijos šventė prarado aktualumą, būtent gegužės 9-oji tapo labiausiai rusus integruojančia nacionaline švente. Rusai iš tikrųjų gerbia savo herojų, žuvusių kovodami su fašistiniais agresoriais, atmintį. Žuvusių herojų skaičius yra toks didelis ne tik todėl, kad TSRS ilgą laiką kariavo su Trečiuoju Reichu, bet dar ir todėl, kad Stalinas nebuvo pratęs skaitytis su aukomis: kariniam tikslui pasiekti Raudonosios Armijos karius jis vertino kaip mažos reikšmės patrankų mėsą. Tiesa yra ta, kad, artėjant gegužės 9-ajai, Stalino nusikaltimai nueina į antrąjį planą arba yra primirštami. Tądien generalisimas vėl sugrįžta į pirmąjį planą, juk dėl jo – koks jis bebūtų – laimėjome karą – aiškina ir nuodėmes despotui atleidžia komunizmo simpatikai ir didžiosios Rusijos šalininkai.

Rusija moka švęsti, juk ir užgėrimo tradicija ten yra ilga, tačiau Rusija... turi švęsti. Didžiulė šalis, kurios eilinis gyventojas nėra itin pasiturintis, turi poreikį didžiuotis savo šalies istorija, jos pasiekimais ir vaidmeniu pasaulyje. Kadangi kitų priežasčių didžiuotis Rusija šalies gyventojai nelabai ir turi, Didžiojo Tėvynės karo laimėjimas ir toliau bus vertinamas ne itin kritiškai.

Tadeuš Andžejevski