Per amžius Abiejų Tautų Respublika visai Europai buvo pilietinių laisvių ir tolerancijos pavyzdys. Šių pamatinių teisių garantu tapo Gegužės 3-osios Konstitucija - pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje. Ji buvo tokia novatoriška ir moderni, kad netgi tapo tikra rakštimi Abiejų Tautų Respublikos kaimynėms, siekusioms sukurti absoliučias monarchijas. Respublika, garantuojanti teises ir laisves, su bajoriška demokratija ir renkamu karaliumi niekaip netiko tuometinės Europos realijoms. Lenkdama epochą, Abiejų Tautų Respublika tapo Europos auka ilgiems metams dingdama iš pasaulio žemėlapių.

Šiandien Lietuva ir Lenkija yra ATR vertybių paveldėtojos. Kokia gi buvo pirmoji Abiejų Tautų Respublika? Visų pirma ji buvo valstybė, kurioje buvo gerbiamos pilietinės ir religinės laisvės. Būtent čia nuo persekiojimų slėpėsi kitatikiai, čia rasdavo prieglobstį tuometinės Europos tremtiniai. Būtent tai, kad Abiejų Tautų Respublikoje buvo gerbiamos pilietinės ir religinės laisvės, ir išskyrė ją iš kitų tuometinės Europos valstybių.

Kas iš šių senosios Respublikos vertybių liko mūsų jau atskirai egzistuojančiose valstybėse? Lenkija priėmė protėvių palikimą ir toliau gali būti pagarbos tautinių mažumų teisėms pavyzdžiu. Dvikalbiai gatvių pavadinimai pagal 2005 m. sausio 6 d. Lenkijos Tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymą yra leidžiami teritorijose, kuriose gyvena tautinės ir etninės mažumos arba kalbantys regionine kalba. Lenkijoje taip pat numatyta galimybė teikti dvikalbius geografinius pavadinimus tose vietovėse, kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau kaip 20 proc. gyventojų.

Iki 2013 m. sausio 10 d. patvirtinti 799 vietovės ir jų dalyse (11 miestų, 565 kaimuose, 122 kaimų dalyse, 41 naujasėdyje, 19 vienkiemių ir 5 vienkiemių dalyse) papildomi pavadinimai tautinių mažumų kalbomis. 43 seniūnijose – 336 vokiški pavadinimai, 397 pavadinimai kašubų kalba, 30 – lietuvių kalba, 27 – baltarusių kalba ir 9 pavadinimai – lemkų kalba.

O kaip yra Lietuvoje? Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad iš I Abiejų Tautų Respublikos palikimo čia liko ne kas. Kitaip nei Lenkijoje, Lietuvoje nėra tautinių mažumų įstatymo, o tai visoje Europos Sąjungoje yra precedento neturinti situacija. Tautinės mažumos, visų pirma lenkų tautinė mažuma, yra akivaizdžiai diskriminuojama. Draudimas teikti dvikalbius gatvių pavadinimus, baudų skyrimas už jų naudojimą, draudimas pasuose rašyti pavardes originalo kalba, delsimas grąžinti žemę jos teisėtiems savininkams, akivaizdžiai prieš tautines mažumas nukreiptas švietimo įstatymas – visa tai neturi nieko bendra su Abiejų tautų Respublikos dvasia ir tradicijomis.

Neturi nieko bendra ir su Gegužės 3-osios Konstitucija. Tradicijos įpareigoja. Apmaudu, kad Lietuva, turėdama tokį gerą pavyzdį, nenori juo pasinaudoti. Daugiatautė, daugiakultūrė, daugiakalbė aplinka nėra jokia grėsmę, atvirkščiai - praturtina kiekvieną šalį. Lietuva privalo tai suprasti, jeigu nori kurti draugiškus santykius su kaimynais.

dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR tarptautinių reikalų patarėjas Europos Parlamente