Ieškojo pokyčių
A. Kavaliauskaitė, studijuodama žurnalistiką, nuo pat pirmo kurso dirbo ir tuo metu populiariausiame Lietuvos žurnale. Tačiau pabaigus studijas, jai reikėjo pokyčių, todėl nusprendė kardinaliai pakeisti gyvenimą.
„Per ketverius metus išėjo susikurti neblogą buitį: gaudavau gerą algą, gyvenau gražiame bute prie Filharmonijos, vis pakeliaudavau ir iš esmės nieko netrūko. Bet jaučiausi pradirbusi jaunystę, – pasakoja moteris. – Prisimenu tą skaudų momentą, kai kursiokai eina prie Vilnelės alaus, o aš šliaužiu į stotelę važiuoti namo, nes dar reikia pasibaigti darbus. Tokių momentų buvo begalės“.
Ji, išlaikiusi egzaminus ir savo darbovietei tarusi „sudie“, nusipirko bilietus į Maljorkos salą, kurioje ketino dainuoti bare.
„Pirminis mano tikslas buvo tapti viešbučių ar barų dainininke. Norėjau vakarais dainuoti, o dienomis keliauti ir ilsėtis prie jūros. Susiradau džiazo muzikantą, parengiau programą, susikroviau lagaminą ir atsidūriau saloje, iš kurios vėliau grįžau kitas žmogus“, – prisimena žurnalistė.
Ispanų kalbos pramoko per mėnesį
Maljorką ji rinkosi norėdama vienas kitam prieštaraujančių dalykų: ir miesto, ir ramybės, kad būtų pakankamai egzotiška ir kad pernelyg nenutoltų nuo namų. O atsikrausčius į Maljorką, viskas vyko ne internetiniu, o paprastuoju būdu: darbo ir vietos, kur apsistoti, A.Kavaliauskaitė ieškojo vietiniuose laikraščiuose.
„Gal todėl taip greitai ėmiau kalbėti ispaniškai: juk kai skambini dėl darbo ar buto, reikia kalbėti vietinių žmonių kalba ir „Google Translate“ tau nepadės. Nori rasti pažinčių? Eini į kavinę ar parduotuvę. Nori gerai praleisti laiką? Pamiršk „Tripadvisor“ ar „Facebook“ grupes – mąstyk savo galva, klausk, bendrauk“, – sako A. Kavaliauskaitė.
Išbandė ir animatorės darbą
Iš pradžių saloje jai sekėsi puikiai – internete pagal skelbimą rastas muzikantas Rafael, pasirodo, buvo Palmos konservatorijos profesorius, kartu jie greitai parengė dainavimo programą.
„Kasdien mačiau vis naujus įdomius žmones ir kerinčius salos vaizdus. Tačiau pasirodymų vis mažėjo – paaiškėjo, kad gyventi iš turistų linksminimo ten nori tūkstančiai žmonių, taigi teko susirasti laikinų darbų. Pirmiausiai tapau viešbučio animatore. Papuoliau pas sukčius, kur dirbti reikėjo nuo 8 ryto iki 2 nakties. Nusprendžiau mesti šį darbą, tačiau neįvertinau, kad mane išmes ir iš kambario, kurį animatorės darbas suteikė. Atsidūriau gatvėje su visais savo daiktais“, – dalijasi pašnekovė.
Tragedija galėjęs virsti pasiplaukiojimas
Laimei, be gyvenamosios vietos ji buvo vos valandą – saloje jau turėjo pažįstamų, kurie padėjo.
„Bare sutiktas vaikinas pasiūlė padėti jam dažyti jachtą. Keista, bet būtent šitą darbą atsimenu kaip patį puikiausią. Keldavomės paryčiais, dažydavom iki popietės, o paskui aš rašydavau tekstus, mokiausi groti gitara“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė.
Tačiau gyvenimas laive dovanojo ir vieną didžiausių išbandymų jos gyvenime. Moteris prisimena vos liūdnai nesibaigusio įvykio.
„Jachtos savininkas nuėjo į kavinę, o aš sugalvojau nuo borto įšokti išsimaudyti. Ramiai sau plaukiojau, kol suvokiau, kad kopėtėlių užlipti ant denio taip ir neuždėjome. Praleidau vandenyje kelias valandas, kol pagaliau mane visą tirtančią ištraukė. Aš vos nepaskendau“, – prisimena kelių knygų autorė.
Sostinė Palma – tarsi sumažinti Barselona
A. Kavaliauskaitei Maljorkoje patiko balansas tarp kultūros ir poilsio – ne visose salose taip yra.
„Man teko nemažai laiko praleisti Kanaruose, tai ten viskas sukasi apie atsipalaidavimą, valgymą ir sportą. O Maljorkos Palma yra normalus miestas su vietiniais gyventojais, kurie, beje, kalba maljorkietiškai, o ne ispaniškai. Čia daug meno galerijų ir koncertų salių. Man netgi miestas priminė sumažintą Barseloną, kur mažiau žmonių ir viskas paprasčiau. O ryte, pro senamiestį einant į sostinės pliažą, apima jausmas, kad sala priklauso tik tau vienam“, – dalijasi moteris.
Tiems, kurie planuoja aplankyti Maljorką, pašnekovė pataria kiekvieną dieną išvažiuoti iš viešbučio.
„Tai vieta, kur gali rasti visko: paplūdimių, kuriuose nė gyvos dvasios, ar vietų, kur vakarėlis vyksta kiaurą parą. Kur net tolimiausią salos kraštą pasieksite per valandą ir tikrai bus verta. Bent sykį rekomenduočiau apsilankyti sostinėje Palmoje ir ten pernakvoti. Ryte spalvos Maljorkoje – fantastiškos. O viena nuostabiausių vietų saloje – Soller miestelis kalnuose, į kurį patenkama jau beveik šimtą metų kursuojančiu tramvajumi. Jeigu egzistuoja rojus, tai jis yra ten“, – kalba A. Kavaliauskaitė.
Maljorka pakeitė gyvenimą
Pašnekovė prisipažįsta, kad 4 Maljorkoje praleisti mėnesiai pakeitė jos gyvenimą.
„Gal nuskambės pompastiškai, bet ten supratau, kad laikau gyvenimą savo rankose. Kad viskas, ką turėsiu ir kokia būsiu, priklausys nuo to, ką darysiu. Ten reikėjo labai daug išmokti. Vienas dalykas – gyventi savame mieste tarp savų, kai bet kam atsitikus rasi draugą, kuris pagelbės, kitas – būti vienai vietoje, kur nėra žmonių, kuriais gali pasitikėti“, – pasakoja žurnalistė.
Dabar ji savęs nelaiko dainininke – nebedainuoja, nes mano, kad tikrai yra dainuojančių geriau. O ji daro tai, ką moka ir kas labiausiai patinka: „Maljorkos ir reikėjo tam, kad suprasčiau: dainavimas ir nerūpestingas gyvenimas iš tiesų nėra mano svajonė“.
Po dešimties metų A. Kavaliauskaitė vėl turi bilietus į Maljorką, tik šį kartą tai bus atostogos, o ne lemtingus gyvenimo pokyčius pranašaujanti kelionė.
