Eidvile, papasakoki, kodėl tapai vairavimo instruktore?
Tiesą sakant, visą gyvenimą buvau prie automobilių, tiksliau mano tėtis buvo prie jų, o aš buvau greta. Man viskas, kas susiję su automobiliais, buvo labai įdomu. Mačiau, kaip jis kopia karjeros laiptais, kai galiausiai pasirinko šią profesiją, mane ji irgi labai sudomino. Mėgstu būti laisva ir neįpareigota, kai teko galvoti apie profesijas, kurios būtų susijusi su automobiliais, man instruktoriaus darbas pasirodė tinkamiausias, nes, pavyzdžiui, pardavimai niekada nedomino, nemoku parduoti. Ši profesija suteikia laisvės ir galiu daryti tai, kas man patinka.
Ar nuo pat vaikystės ir svajojai būti vairavimo instruktore?
Nuo vaikystės apie tai nesvajojau, bet tiesiog norėjau, kad mano gyvenimas būtų susietas su automobiliais, o maždaug prieš 5-6 metus pradėjau apie tai svarstyti, o galiausiai ir apsisprendžiau būti instruktore. Tiesą sakant, man patiko ir automobilių sportas, greitas važiavimas, manevravimas trasoje ir adrenalinas suteikia daug malonumo.
Kaip priėjai prie sprendimo tapti vairavimo instruktore?
Nebuvau mokyklos fanė, todėl po jos baigimo nieko nenorėjau studijuoti. Išvažiavau į Londoną ir taip pasidariau pertrauką nuo mokslų, o tėvai palaikė šį mano asmeninį sprendimą. Po metų ar pusantrų pati supratau, kad noriu studijuoti, tuomet pabaigiau organizacijų vadybos studijas, o dar po kelių metų užsirašiau ir į vairavimo instruktoriaus kursus. Man reikėjo pabūti neutralioje aplinkoje, kad suprasčiau, ką noriu veikti toliau.
Kaip aplinkiniai ar draugai reaguoja į tavo profesijos pasirinkimą? Dar dažnai žmonės galvoja, kad vairavimo instruktoriais gali būti tik didelę vairavimo patirtį turintys vyrai, pavyzdžiui, buvę kelių policininkai.
Taip, šis stereotipas nepadeda. Tačiau dažniausiai, kai žmonės sužino mano profesiją, reaguoja teigiamai, sulaukiu palaikymo. Apskritai Lietuvoje truputį dar trūksta požiūrio, kad vairavimo instruktoriaus profesija yra verta pagarbos, kai gyvenau Anglijoje, ten mačiau kitokį žmonių požiūrį būtent į instruktoriaus specialybę.
Papasakok, kuo skiriasi ruošimas Anglijoje ir Lietuvoje?
Londone norint tapti vairavimo instruktoriumi, reikia išlaikyti tris egzaminus: teorijos, vairavimo įgūdžių patikrinimo ir vairavimo mokymo. Lietuvoje egzaminai yra paprastesni, šiek tiek mažiau gilinamasi į tavo pasiruošimą pačiam vairavimo mokymui. Daugiausia mokymo vairuoti išmokau būtent Anglijoje, bet man Londone pačiai instruktore dirbti neteko, tik stebėjau, kaip dirba draugai instruktoriai. Daugiausiai vairavimo mokymo išmokau būtent Anglijoje ir iš savo tėčio.
O kuo skiriasi mokiniai Anglijoje ir Lietuvoje?
Klientų emocijos labai priklauso ir nuo to, kokią atmosferą sukuria instruktorius. Kiek man teko pastebėti, Anglijoje instruktoriai laisvesni, moka sukurti smagią aplinką besimokančiam. Pas mus į mokyklą (Lietuvoje) ateinantys klientai turi nemažai baimių, tad pirmiausia reikia susitvarkyti su jomis, kad pasiektume norimo rezultato. Esu įsitikinusi, kad tik gerai mokėti vairuoti pačiam instruktoriui neužtenka, todėl ir pati gilinuosi į koučingo metodiką.
Su kokiomis patirtimis žmonės ateina mokytis vairuoti?
Dažnai ateina bijantys vairuoti arba turėję nemalonių ankstesnių patirčių su vairavimo instruktoriais, taip pat turi stereotipų, kad instruktoriai rėkia ant mokinių, todėl pirmiausia reikia suvaldyti, nuraminti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Dažnai iš aplinkos būna spaudimas arba bendras požiūris, kad vairuoti išmokti yra labai lengva, todėl jeigu klientui kažkas nesigauna, nesiseka iš karto, labai nusivilia. Neretais atvejais tenka pabūti psichologe, todėl kartais pagalvoju, kad praverstų palankyti ir psichologijos kursų pradžiamokslį (juokiasi).
Kaip klientai reaguoja į jauną vairavimo instruktorę merginą? Ar nebūna nustebę?
Pradžioje, kai pradėjau dirbti, ir iš vaikinų, ir iš merginų sulaukdavau reakcijų ar klausimų dėl amžiaus ir turimos patirties, tačiau dabar tokių vis mažiau. Kartais bando paklausti per aplinkui, nebūna tokių tiesmukų klausimų.
Kaip atsiskleidžia vairavimo mokytojos vaidmuo eilinę darbo dieną?
Mokytojos vaidmuo atsiskleidžia per greitą reakciją. Turiu labai greitai sureaguoti, kad išvengčiau kritinių situacijų, pavyzdžiui, paimti vairą ar spausti stabdžio pedalą. Taip pat turiu stengtis, kad ta avarinė ar nemaloni situacija nesukeltų streso pačiam mokiniui, kad jis po to neužsirakintų savo baimėje ir galėtų tęsti pamoką. Turiu teisingai sureaguoti, pasakyti, kur buvo padaryta klaida, tačiau neišgąsdinti mokinio. Jokiu būdu negaliu pulti į paniką. Pamokose stengiuosi sukurti palaikančią aplinką, kad mokinys nesijaustų vienas, kad žinotų turintys pagalbą visiškai šalia. Mokiniai labai dažnai bijo padaryti kažką blogai: nepataikyti į posūkį, atsitrenkti, ne ten nuvažiuoti. Iš tos baimės kyla susikaustymas, o kai žmogus susikaustęs, jis niekur negali nuvažiuoti, todėl mano darbas – padėti išsivaduoti iš to susikaustymo.
Interviu parengtas projekto „Euroguidance“ rubrikai apie profesijas „Karjeros kodas“.
