„Dar besilaukdama savo dukrytės skaičiau nuostabią filosofo JohnGray knygą „Vaikai kilę iš dangaus“, kurioje pasakojama apie itin paprastą požiūrį į mūsų mažuosius. Vaikai yra vaikai, jie visi gimsta vienodi ir tik nuo auklėjimo bei gyvenimo sąlygų priklauso, kokiais žmonėmis jie taps ateityje. Naujagimis gimsta šeimoje, kurios pats pasirinkti negali. Taip pat jis negali daryti įtakos ir suaugusių elgesiui su juo. Todėl mes, tėvai, esame atsakingi už savo atžalas ir kiek savo širdies įdėsime, tiek jos vaikai turės savyje“ – pasakojimą pradeda jauna moteris.

Sukrėtė Matuko istorija
Kalbėdama apie savo pasirinkimą globoti likimo nuskriaustą vaiką, moteris išlieka itin atvira: „Prieš kelerius metus, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, šokiruota stebėjau Matuko istoriją. Esu jautrus žmogus. Mintys apie šį įvykį manęs nepaliko dar ilgai ir nemanau, kad tai kada nors gali užsimiršti apskritai. Nežinau, kas labiausiai paveikė - ar to vargšelio vaiko mamos ir sugyventinio žiaurumas, ar aplinkinių bei valstybinių įstaigų abejingumas. Negalėjau nusiraminti ir supratau, kad reikia pradėti nuo savęs – padėti bent vienam vaikui pamatyti kitokį pasaulį.“

Būtent tai pastūmėjo Korneliją lemiamo sprendimo link. Jau pirmojo apsilankymo metu Vaikų gerovės centre „Pastogė“ ji užsirašė į globėjų kursus ir neilgai trukus juos sėkmingai baigė, rašoma pranešime spaudai.

„Man skirto angeliuko laukti teko visai nedaug. Po kursų praėjus vos 5 dienoms pranešė, kad globos reikia naujagimei mergaitei, kuriai nustatytas alkoholizmo sindromas. Nesidomėjau, kas tai per liga, tiesiog važiavau tiesiai į ligoninę, iš kurios kartu namo grįžome tik po pusės metų, – prisimena pašnekovė. – Per tą laikotarpį patyriau tiek daug, kad sunku net patikėti.Kada sužinai, kad nėštumo metu alkoholį nuolat vartojanti moteris apsvaigsta ne tik pati, bet ir tuose nuoduose visą laiką nešioja savo kūdikį, tiesiogine to žodžio prasme, ištinka šokas. Tokiu atveju moters gimdos vandenys būna užteršti alkoholiu taip, jog vaisius gimta apsvaigęs, ištinęs, su rimtais fiziologiniais pakitimais, dvokiantis alkoholiu, o kur dar iškart po gimimo prasidedantis baisus abstinencijos laikotarpis.“

Emocijos, bet ne sprendimai
Moteris pripažįsta, kad mūsų visuomenė yra pakankamai jautri, bet nelinkusi priimti sprendimų. Anot jos, dažniausiai Lietuvoje pradedama jautriai reaguoti tik atsitikus nelaimėms. Žmonės stebi, seka nutikusius įvykius, skaito straipsnius, komentuoja, žiūri laidas, bet trūksta suvokimo, jog kiekvienas iš mūsų privalo pasistengti, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau.

K. Jakštaitės nuomone, trūksta prevencinių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią tragedijoms, taip pat vengiama imtis individualių sprendimų.
„Todėl kviečiu kiekvieną apsvarstyti, kaip mes, paprasti žmonės, galime padėti tiems, kam mūsų pagalbos reikia labiausiai. Kviečiu neatstumti irneatsiriboti, o priimti, padėti, pasidalinti savo gerumu. Kaune jau matome didelį palaikymą tokioms iniciatyvoms, tad belieka nesustoti ir dirbti visiems išvien“, – ragina moteris.

Stebina išankstinės nuostatos
„Mano globojamai mergaitei jau pusantrų metukų, bet tiek fizinė, tiek psichologinė raida ženkliai atsilieka dėl įgimto alkoholizmo sindromo. Puikiai suprantu, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriame, bet stengiuosi džiaugtis kiekviena mūsų kad ir mažyte pergale. Tiesa, aplinkiniams dažnai taip neatrodo. Retas gydytojas, atsivertęs globotinės ligos istoriją, nepakomentuoja ko nors neigiamo. Tarsi pataria pernelyg nesistengti, nes nieko iš to nebus. Tas išankstinis nusistatymas stebina ir ypač savo srities profesionalų. Neturėtų taip būti. Ir į globojamus, ir į neįgalumą ar atsilikimą turinčius vaikus visuomenės požiūris privalo būti supratingesnis“, – pasakoja globėja.

Jau pusantrų metų mergaitę globojanti K. Jakštaitė prasitaria, kad mūsų visuomenėje yra spragų, bet džiugina ir teigiami pokyčiai. Moteris neslepia, kad prieš kelis metus Kaune įvykdyta reforma iš esmės pakeitė vaikų globos klausimą.

„Nepalikti be artimųjų globos likusių vaikučių valstybiniuose globos namuose, o sudaryti visas sąlygas laikinai arba nuolatinei globai – tai pagrindinis Kauno tikslas. Taip vaikas gali pajusti ne tik asmeninį dėmesį, meilę bei rūpestį, bet ir pamatyti šeimos modelį, taisykles, nuostatas. Mano manymu, šie pokyčiai – tai konkrečios pastangos dėl kenčiančio vaiko. Ši reforma – vaikų reforma. Džiaugiuosi, kad esu jos dalimi. Per pastaruosius metus patyriau daug iššūkių, bet tapau kitokiu žmogumi. Dabar kiekvienoje dienoje jaučiu jos prasmę. Reikia atiduoti daug, bet gauni su kaupu atgal. Tai iš tiesų buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“, –pokalbį baigė moteris.