Ar­ti­miau­sią sek­ma­die­nį Lie­tu­vo­je mi­nė­si­me Mo­ti­nos die­ną (Len­ki­jo­je mo­ti­nos sa­vo die­ną šven­čia ge­gu­žės 26-ąją). Ta pro­ga mū­sų ša­lies Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė tra­di­ciš­kai Or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liais ap­do­va­nos dau­gia­vai­kes mo­ti­nas, ku­rios iš­au­gi­no sa­vo vai­kus do­rais ir ge­rais žmo­nė­mis, iš­ti­ki­mais sa­vo ša­lies pi­lie­čiais. Tarp ap­do­va­no­ja­mų­jų - ir Vil­niaus ra­jo­no gy­ven­to­jos: 86 me­tų Ge­no­ve­fa Stan­ke­vič iš Bui­vy­džių ir Ste­fa­ni­ja Šuš­ke­vič iš Če­pur­niš­kių kai­mo. De­ja, dėl svei­ka­tos pro­ble­mų abi jos ne­ga­lės da­ly­vau­ti ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­je Pre­zi­den­tū­ro­je. Me­da­lius kiek vė­liau joms įteiks at­vy­kę į jų na­mus Pre­zi­den­tū­ros kan­ce­lia­ri­jos dar­buo­to­jai - pa­gal nu­sta­ty­tą pro­to­ko­lą. Ta­čiau tą svar­bią die­ną nei po­niai Ge­no­ve­fai, ku­ri pa­gim­dė ir iš­auk­lė­jo sep­ty­nis vai­kus ir ku­ri šiuo me­tu yra Ne­men­či­nės pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nė­je, nei po­niai Ste­fa­ni­jai, net aš­tuo­nių vai­kų mo­ti­nai, tą svar­bią die­ną ne­pri­trūks pa­čių ar­ti­miau­sių ir my­li­miau­sių - vai­kų, anū­kų ir pro­anū­kių dė­me­sio.

Vis­kas kas ge­riau­sia
„Ma­mai rū­pė­jo, kad bū­tu­me ge­rai iš­auk­lė­ti. Tai tė­vų, o ypač ma­mos, dė­ka, įgi­jo­me iš­si­la­vi­ni­mą. Tė­vai mus mo­kė pa­gar­bos žmo­nėms, ti­kė­ji­mo į Die­vą. Ma­ma per vi­są sa­vo darbš­tuo­lės gy­ve­ni­mą vi­sa­da la­bai my­lė­jo gam­tą ir mums tą mei­lę skie­py­da­vo. Da­vė mums gy­ve­ni­mą ir iš­mo­kė my­lė­ti vis­ką, kas ge­ra ir gra­žu“, - jaut­riai kal­ba Ma­ri­ja Liud­ke­vi­čie­nė, vie­na iš dvie­jų nu­si­pel­niu­sių mo­ti­nų - G. Stan­ke­vič iš Bui­vy­džių - duk­ra.

In­sul­tas pra­ėju­siais me­tai pri­kaus­tė po­nią Ge­no­ve­fą prie lo­vos. Ta­čiau, kaip ti­ki­na jos duk­ra Ma­ri­ja, nė­ra nė die­nos, kad sun­kiai ser­gan­čios ma­mos ir mo­čiu­tės li­go­ni­nė­je ne­ap­lan­ky­tų ku­ris nors iš vai­kų ar anū­kų. Be še­šių vai­kų - Vac­la­vo, Ja­no, Ma­ri­jos, Ta­deu­šo, An­os, Ju­ze­fo (vy­riau­sias sū­nus Sta­nis­lav mi­rė 2011 me­tais) - G. Stan­ke­vič tu­ri 17 anū­kų ir 12 pro­anū­kių. Vy­ras Ju­zef mi­rė 1989 me­tais.

„Ma­ma gi­mė Bal­ta­ru­si­jo­je. Yra ki­lu­si iš šei­mos, kur au­go ke­tu­ri vai­kai. Ji bu­vo vy­riau­sia, to­dėl ant jos pe­čių gu­lė dau­giau­sia pa­rei­gų. Tė­vai at­va­žia­vo į Lie­tu­vą 1958 me­tais. Iš pra­džių ap­si­gy­ve­no Tau­tu­liš­kių kai­me, o 1961 me­tais per­si­kė­lė į Bui­vy­džius. Trys vy­riau­si vai­kai gi­mė Bal­ta­ru­si­jo­je. Ma­ma mus au­gi­no ir dir­bo bu­dė­to­ja ir va­ly­to­ja mo­kyk­lo­je. Iš­ėju­si į pen­si­ją ir to­liau dir­bo vai­kų dar­že­ly­je skal­bė­ja“, - apie sa­vo ma­mą pa­sa­ko­ja Ma­ri­ja.

Tė­vai sun­kiai dir­bo, kad su­teik­tų sa­vo vai­kams ge­rą gy­ve­ni­mo star­tą. So­din­da­vo daug dar­žo­vių, tu­rė­jo ne­ma­žą ūkį, kad ga­lė­tų ne tik iš­mai­tin­ti vai­kus, bet ir duo­ti jiems tin­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą.

Sun­kus iš­ban­dy­mas
„Ma­ma mė­go dirb­ti ir mus to mo­kė. Vi­suo­se na­mų ruo­šos dar­buo­se ly­dė­jo­me sa­vo tė­vus: mes, mer­gi­nos, kar­tu su ma­ma dir­bo­me dar­že, prie gė­lių, ku­rių mū­sų kie­me vi­sa­da bū­da­vo so­di­na­ma daug, pri­žiū­rint na­mų gy­vu­lius. Vai­ki­nai, ypač vy­res­ni, pa­dė­da­vo tė­vui at­lik­ti sun­kes­nius vy­riš­kus dar­bus: pa­ruoš­ti mal­kų žie­mai, at­neš­ti van­dens… Va­sa­rą ei­da­vo­me uo­gau­ti ir gry­bau­ti“, - pri­si­me­na M. Liud­ke­vi­čie­nė, ku­ri pa­li­ko mies­tą ir kar­tu su vy­ru ap­si­gy­ve­no tė­vų na­muo­se Bui­vy­džiuo­se, kad ga­lė­tų slau­gy­ti ma­mą, kai šios svei­ka­ta su­pras­tė­jo. 

„La­bai my­li­me mū­sų ma­mą, ir nors šiuo me­tu iš­gy­ve­na­me ne pa­čias links­miau­sias aki­mir­kas, juk ji taip sun­kiai ser­ga, džiau­gia­mės, kad vis dar ją tu­ri­me, kad ga­li­me jai tar­ti žo­dį, kai ko pa­klaus­ti, pa­im­ti už ran­kos…“, - sa­ko my­lin­ti duk­ra.

Gau­siai Stan­ke­vi­čių šei­my­nai nie­ka­da ne­trū­ko ma­mos ši­lu­mos ir mei­lės. Kai ku­riam nors iš vai­kų kas ne­pa­si­sek­da­vo, ma­ma vi­sa­da bu­vo ge­riau­sia pa­ta­rė­ja ir drau­gė.

„Ji - ge­riau­sia mo­ti­na pa­sau­ly­je, ir nors jau tu­ri du ta­ry­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus už pa­vyz­din­gą mo­ti­nys­tę, ma­nau, kad jai vi­są gy­ve­ni­mą tas tik­ra­sis ap­do­va­no­ji­mas bu­vo­me mes - vai­kai. Nie­kas iš mū­sų nė­ra pa­sa­kęs jai ne­ma­lo­naus žo­džio, nie­ka­da ne­at­si­sa­kė­me“, - džiau­gia­si M. Liud­ke­vi­čie­nė.

Šei­my­ni­nė mo­kyk­la
Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės ap­sau­gos sky­riaus tei­kia­ma Or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liui Ste­fa­ni­ja Šuš­ke­vič kar­tu su vy­ru Zyg­mun­tu su­si­lau­kė aš­tuo­nių vai­kų - pen­kių sū­nų: Sta­nis­la­vo, Vi­tol­do, Eu­gen­ju­šo, Ta­deu­šo, Ma­ri­ja­no ir tri­jų duk­te­rų: Ma­ri­jos, Da­nu­tos ir Te­re­sos.

„Ma­ma sten­gė­si ge­rai mus iš­auk­lė­ti, mo­kė dirb­ti ir kiek­vie­nam iš mū­sų tu­rė­jo lai­ko. Da­bar vi­si gy­ve­na­me ne­to­lie­se, gre­ti­muo­se kai­muo­se. Nie­kas ne­iš­vy­ko į už­sie­nį“, - sa­ko Ma­ri­ja Šuš­ke­vič, vy­riau­sia duk­tė, ku­ri gy­ve­na kar­tu su mo­ti­na. Vi­si Šuš­ke­vi­čių vai­kai lan­kė mo­kyk­lą Ru­kai­niuo­se. Kai ku­rie tę­sė moks­lus tech­ni­ku­me. Tė­vai rū­pin­da­vo­si, kad vai­kai mo­ky­tų­si kuo ge­riau. Po­nia Ma­ri­ja ne­sle­pia, kad dėl ge­rų pa­žy­mių ypač rū­pin­da­vo­si tė­tis. Prieš 11 me­tų mi­ręs tė­vas bū­da­vo griež­tas ir reik­lus, „to­dėl mes,vai­kai, bi­jo­da­vom jo ir slėp­da­vom pa­žy­mių kny­ge­les, kai tik at­si­ras­da­vo blo­ges­nis pa­žy­mys“.

„Ka­dai­se bi­jo­da­vo­me ir di­rek­to­riaus, ir mo­ky­to­jų, ir tė­vų. Ne taip, kaip šian­die­ni­niai vai­kai. Gerb­da­vo­me vy­res­nius už mus, - kon­sta­tuo­ja duk­ra. - Ma­ma są­ži­nin­gai at­lik­da­vo sa­vo pa­rei­gas, to­dėl, jei rei­kė­da­vo at­ei­ti į tė­vų su­si­rin­ki­mą, vis­ką mes­da­vo ir sku­bė­da­vo į mo­kyk­lą ar tech­ni­ku­mą. Kai mo­kiau­si tech­ni­ku­me Bal­to­jo­je Vo­kė­je, ei­da­vo­me į au­to­bu­sų sto­te­lę pa­si­tik­ti sa­vo ma­mų. Ak, koks tai bū­da­vo džiaugs­mas ma­ty­ti, kad ma­no ma­ma at­va­žia­vo! Kai at­ei­da­vo­me po pa­mo­kų na­mo, rei­kė­da­vo pa­dė­ti tė­vams na­muo­se, ūky­je. Ma­ma bu­vo itin darbš­ti, to­dėl ir mus iš­mo­kė dirb­ti. Aš ir ma­no se­se­rys mo­kė­jo­me ir megz­ti, ir ki­tus mo­te­riš­kus dar­bus at­lik­ti. Tė­vas mo­ky­da­vo ber­niu­kus vy­riš­kų dar­bų, ne­bu­vom iš­le­pę.“

Ne­pa­klus­nios ran­kos…
Anot M. Šuš­ke­vič, ma­ma lyg mag­ne­tas su­trau­kia vi­sus į gim­tuo­sius na­mus. Šei­mos šven­tės vi­sa­da links­mos, kai su­si­ren­ka vi­si bro­liai ir se­se­rys, še­ši anū­kai, du pro­anū­kiai. Mo­ti­nos die­ną po­nia Ste­fa­ni­ja pra­leis kar­tu su šei­ma. Į Pre­zi­den­tū­rą Vil­niu­je ne­vyks. Di­džiau­sia kliū­tis - pa­šli­ju­si svei­ka­ta. Už­dūs­ta, tu­ri la­bai rim­tų stu­bu­ro pro­ble­mų. Pa­si­vaikš­čio­ti į lau­ką ga­lim tik in­va­li­do vė­ži­mė­ly­je.

„Nie­ka­da ne­ma­niau, kad taip bus! Kur din­go ma­no jė­gos?“ - ste­bi­si po­nia Ste­fa­ni­ja po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“. „Ran­kos ma­nęs ne­be­klau­so. Nie­ko ne­ga­liu iš­lai­ky­ti. O dar vi­sai ne­se­niai, kai bu­vau 80-ties, dar ko­ji­nai­tes mer­gai­tėms megz­da­vau. O da­bar ne­ga­liu siū­lų per­suk­ti, ne­ga­liu nie­ko už­siū­ti, siū­lo į ada­tą įver­ti… Kaž­kas nu­ti­ko ma­no akims. Ne­ga­liu vaikš­čio­ti, žen­giu po­rą žings­nių ir jau man kva­pą už­gniau­žia. Kai tu­rė­jau 70 me­tų, tai dar ir dir­bau“, - at­vi­rau­ja se­no­lė.

Pa­klaus­ta apie vai­kus po­nia Ste­fa­ni­ja sa­ko, kad au­gin­ti vai­kus jai bu­vę ne­sun­ku. Kai pa­aug­da­vo, vie­nas pa­dė­da­vo ki­tą pri­žiū­rė­ti. Per daug lai­ko skir­ti vai­kams ne­bu­vo ga­li­my­bių, nes rei­kė­da­vo ei­ti dirb­ti į ko­lū­kį, pri­žiū­rė­ti ūkį. Į pen­si­ją iš­ėjo bū­da­ma 55-erių.

„Vai­kai pa­dė­da­vo vis­ką pa­da­ry­ti. Daug dirb­da­vo­me, ta­čiau vis­ko tu­rė­jo­me sa­vo, ne taip, kaip da­bar - vis­kas pirk­ta. Net duo­ną sa­vo kep­da­vau. Vi­siems pa­tik­da­vo, o kaip ska­niai kve­pė­jo!.. Žmo­nės iš mies­to pas ma­ne tos duo­nos at­va­žiuo­da­vo“, - pa­sa­ko­ja nu­si­pel­niu­si mo­ti­na, ku­ri dar pra­ėju­sio­je epo­cho­je bu­vo ap­do­va­no­ta Mo­ti­nys­tės me­da­liu.

„At­lie­kant kas­die­nį įpras­tą dar­bą - ski­riant įvai­riau­sias so­cia­li­nes iš­mo­kas, spren­džiant sun­kias gy­ve­ni­miš­kas gy­ven­to­jų pro­ble­mas - no­mi­nuo­ti žmo­nes to­kiems svar­biems ap­do­va­no­ji­mams ir pra­neš­ti jų šei­moms apie tai - di­džiu­lis ma­lo­nu­mas“, - sa­ko Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės rū­py­bos sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tė Ele­o­no­ra Si­mo­no­vič. Liau­dies iš­min­tis tei­gia, kad lai­min­ga ta tro­be­lė, kur gy­ve­na mo­ti­nė­lė. Kad to­kių la­min­gų na­mų Vil­niaus kraš­te bū­tų kuo dau­giau!

Ire­na Mi­ku­le­vič
Vilniaus krašto savaitraštis