Kelionės į kitas šalis buvo kupinos netikėtų atradimų.Bremerhaveno muziejuje „Klimahouse"(Vokietijoje) per pusdienį nukeliavome per visą žemės skritulio 8 paralelę ir susipažinome su žmonių iš 9klimatinių zonų (5 kontinentų) buitimi: Samoa genčių trobelėje galėjome prisėsti ant medinės skrynios,dengtos austu kilimėliu ir pažiūrėti video filmą apie vietinius vestuvių papročius, o Nigerijos dykumą vaizduojančioje didžiulėje patalpoj pajutome troškulį, nes temperatūra čia siekiabemaž 30 laipsniųCelsijaus, tačiau atsigaivinome vėsinančiu šaltinio vandeniu patekę iš „dykumos" į „atogrąžos miškus"...

Pragos gastronomijos muziejuje tarsi laiko mašina nukeliavome į praeitį ir sužinojome, kaip nuo senų senovės iki nudienos žmonės gaminosi maistą, matėme keisčiausius maisto gaminimo prietaisus, kurie buvo naudojami kol atsirado naujos technologijos. Šiame muziejuje, talkinant muziejaus darbuotojams,galėjomepagal senovinį čekų receptą iškepti tradicinius keksiukus „babovka". O štai čekiško miesto Krumlov rūmų muziejuje galėjome pasigrožėti Europos karališkųjų šeimų sidabru bei porcelianu serviruotais stalais bei juos supančiu prabangiu interjeru. Čia taip pat matėme „juodąją" viduramžių virtuvę, iš kurios maistas buvo keliamas iki karališkųjų rūmų senoviniu „ liftu", omums nusileidus į didžiulį požeminį kambarį - šaldytuvą, bemat mus sukaustė šaltukas.

Autentiškus pojūčius patyrė užsienio partneriai per Užgavėnes, vasario mėnesį apsilankę etnografiniame Rumšiškių muziejuje, kur senovinėje lietuvių trobelėje ant kopūstų lapo kepė bulvinius blynus, pašaudami juos į tikrą krosnį. Pagamintas patiekalas ištirpo ant mūsų lėkščių – toks jis buvo skanus išalkusiems projekto dalyviams, tiek mūsiškiams tiek užsieniečiams. Rumšiškėse mus laukė išbandymas šalčiu- „ne savo lėkštėje" jautėsi ypač italai ir turkai, kuriems temperatūros skirtumas tą dieną siekė 20 laipsnių . Tačiau visus sušildė laužas, kur buvo deginama „Morė" bei linksmas „lašininio " (turkas) ir „kanapinio" (italas) mūšis. Be to, buvo smagu pažaisti tradicinius lietuviškus žaidimus ir pasivažinėti vežimu su arkliais, užsidėjus tradicines užgavėnių kaukes.

Kiekvienoje šalyje gaminome tradicinius patiekalus : Vokietijos partnerių mokykloje – moliūgo sriubą bei pyragą, Čekijoje - trijų patiekalų tradicinius pietus, vietinėje maisto pramonės kolegijoje, Italijos šiuolaikiniame restorane (Mozzarino mieste) gaminomemėsos ir ryžių kukulius „arrangini" bei sicilijetišką picą, Nemenčinės mokykloje kepėme tradicinius žagarėlius, gaminome tinginuką bei kitus konditerijos gaminius , Antalijojekepėme tradicinius turkiškus kebabus specialiai įrengtoje grilio aikštelėje prie pat jūros.

Taip pat teko ragauti įdomiausių patiekalų.Ar teko girdėti, kad bulviniaiblynai yra valgomi su lašiša ir obuolių tyre... vienu metu? Būtent taip juos skanauja Heseno žemių vokiečiai. Taip pat įsitikinome, kad sicilietiškos picos padas yra žymiai storesnis, nei mums įprastos itališkosios picos, kuo galėjome įsitikinti vienoje Palermo kavinėje. Aplankėme garsius žuvies restoranus Italijoje Agrigento mieste, Vokietijoje „LastPointbeforeNewYork" Bremerhavėne, bei Čekijoje „Šupina ir Šupinka" Trebono mieste. Visų šių restoranų patiekalai buvo gan gurmaniški: Vokietijoje plekšnė buvo pateikta su mažytėmis krevetėmis, Italijoje mums pateikė įvairiausių jūros gėrybių, o Čekijoje skanavome keptas karpių „juosteles" bei ikrų sriubą. O štai plaukiant laivu Turkijojeį Kekenovos sąlą skanavome dorado žuvies. Įspūdingiausias buvo „Šilale" restoranas Turkijos kalnuose, kur kalnų upelis yra ranka pasiekiamas restorano svečiams, sėdintiems ant specialių pagalvėlių ir kilimėlių prie rytietiško žemo staliuko, virš galvos plevesuojabaldachinas,o mediniais laipteliais laksto antys. O štai lietuviškus patiekalus mūsų svečiai galėjo įvertinti jaukioje „Forto dvaro" restorano aplinkoje Vilniuje, dvelkiančioje Lietuvos didikų istorija. Svečiams buvo neįprasta paragauti mūsų burokėlių , grybų ar raugintų kopūstų sriubos, pateiktos duonos kepale. Jie mandagiai padėkojo už cepelinus bei koldūnusbei atsargiai paragavo vėdarų (žinome, visi buvo įspėti dėl patiekalų sudedamųjų dalių).Trakuose, tradiciniame karaimų restorane svečiai paskanavo kibinųiš avienos, kurie turkams priminė jų nacionalinius patiekalus.

Būdami užsienyje projekto dalyviai sužinojo aibę įdomiausių kultūrinių dalykų, susijusių su maistu . Buvo įdomu matyti, kaip Katanijos picos kepėjas, gamindamas mums picą, meta tešlą virš galvos ir... pagauna. Vokiečiai turi skanių patiekalų su tradiciniais „grunkohl" kopūstais, kurie nėra paplitę Lietuvoje ir pamokė mus tradicinių žaidimų, susijusių su šių kopūstų valgymo švente.Sužinojome, kad turkai tradiciškai palieka savo avalynę už namo durų,bet to nereikalauja iš svečių.Turkiški mantai yra panašūs į mūsų koldūnus, bet yra labai maži ir valgomi su „airanu" (vietine jogurto rūšimi). O štai čekų tradicinis ruletas „kniedlik" yra gaminamas iš duonos, susuktas į virtuvinį rankšluostį verdamas, o tada pjaunamas siūlu.

Gamindami bei ragaudami maistą,nepamiršome ir apie estetiškąją maisto pusę: Italijoje patobulinome savo stalo manieras, mokėmės dailiai išpjaustyti moliūgą bei įvairiausiomis daržovėmis papuošti stalą, čekai parodė kaip galima išpaišyti keraminius gaminius Velykoms, Vokietijoje išpaišėme prijuostes projekto logotipu ir išdrožėme šaukštus iš medžio, Turkijoje prisilietėm prie ebru- piešimo ant vandens - meno ir papuošėme dailiais ebru ornamentais medinius stalo įrankius, o štai mes pamokėme partnerius pagaminti Kaziuko mugės verbas bei stalo dekoracijas iš įvairiausių prieskonių bei susirinkę Lietuvoje partneriai mokėsi austi Nemenčinės etnografiniame muziejuje.

Jauni žmonės, dalyvavę projektetarsi „kitų kampu" pamatė maisto gaminimą, perprato skirtumą tarp jų pamėgto greito maisto bei kokybiškų patiekalų, dauguma dalyvių pradėjo daugiau domėtis maisto gaminimu ir gaminti patys (taip prisipažino net projekte dalyvavę vaikinai). Be to projekto dalyviai patobulino anglų kalbos, IT, darbo komandoje įgūdžius, praplėtė savo akiratį vykdami į daugybę įdomiausių ekskursijų, projektas skatino lyderystę tiek tarp mokytojų, tiek tarp mokinių.

Tarp galutinių projekto rezultatų yra daugiakalbis kasdieninių frazių bei maisto gaminimo terminų žodynas su patarlėmis apie maistą (projekto kalbomis), projekto plakatas bei kalendorius apie projekto veiklas, lankstinukai apie projekto partnerių kultūrinius paminklus, statistinė projekto vertinimo analizė, daugybė video filmų, prezentacijų apie tradicines projektų šalių šventes. Visa projekto „Friendship Via Flavor" medžiaga yra prieinama Etwinning bei EuropeanSharedTreasures duomenų bazėje įvedus projekto/institucijos pavadinimą.

Bet svarbiausia yra tai, kad projekto metu užsimezgė draugystės tarp jaunimo iš įvairių šalių,nepaisant atstumų, socialinių, kultūrinių ar net religinių skirtumų . Projekto pavadinimas pasiteisinoposakį- ieškodami skonio, radome ir draugystę, kuri taip pat padėjo atrasti visą skonių paletę.