Priekyje dvylika raitelių jojo.
Kaip nupiešti jų žirgaiėjo nuleidę galvas.Ir nesimatė, kur baigiasi kelias.Šalia katafalko
ėjo mergaitė raiša -ji buvo boružės sesuo.Raudotojų dvylika
tų dvylikajuodai gobturuotų naktųpaskui raudodamos ėjo:“Saulele, saulele,auginki smilgelęboružei pakilt”.Saulę ant dalgių galando -
dalgiais pakirto smilgelę -dvylika raitelių jojo -krito rasa —Marcelijus Martinaitis. Rauda Boružei. Vasaros sapnas. /Saulės grąža (1969)
Tikriausiai Marcelijus Martinaitis buvo pats graudžiausias poetas mano vaikystėje, bet prirakindavo visada, kad ir kaip būdavo graudu, negalėjau neskaityti, bandydavau juos, eilėraščius, suvokti, net ginčydavausi su poetu ar su eilėraščių herojais…
Ir štai dabar…
Negera, kai spengia žiemos begalinė tyla, –prie veido man šalčio spygliuota viela.Vien šalčio ugnis, vien tyla lyg kapai,vien saulės sargybiniai – ledo plieniniai stulpai.Ledinis balandis ant lieso mergaitės peties,prie sienos ledinės kaip meilės ji laukia mirties. / Marcelijus MartinaitisLedinis balandis, išties ledinis, lyg susigėdęs šiandien saulę iš už debesų išleido. O juk vakar snigo, snigo, snigo… Kažkam tai buvo paskutinis sniegas, kažkam tai buvo beateinanti tyla…
O toj tyloj ir man yra kažkas,kažkas iš to, ką žemėn kas.Į savo dangų jau žiūriu žemyn,
ką bitės parneša su medumi,–
kas ne mirtis, ne saulė, ne aušra,
kažkas toksai, kurio nėra,
kam žodžių nėr,
kas vien tiktai klausa –
negirdima, mano slapta dvasia,
kur gailis tų, kurie manęs gailės
kas pelenuos, kas visada tylės. / Marcelijus Martinaitis
Kad ir kaip būtų liūdna, yra žmonių, kurie niekada neišeina ir saugo mus, guodžia, kelia, kurie keliais žodžiais tampa mūsų tikėjimu…
