Kauno valstybinis dramos teatras – ne tik pirmas profesionalus Lietuvos dramos teatras, kuris nuo įkūrimo 1920 daugiau kaip dešimtmetį buvo vieninteliu tokio pobūdžio teatru, bet ir profesionalaus teatro Lietuvoje pradininkas.
Kauno dramos teatre dirbo ir kūrė tokie režisieriai kaip Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas, Romualdas Juknevičius, Algirdas Jakševičius, Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas ir daugelis kitų.
Kauno dramos teatro sceną puošė tokių aktorių kaip Ona Rymaitė, Teofilija Vaičiūnienė, Antanina Vainiūnaitė, Henrikas Kačinskas, Petras Kubertavičius, Juozas Laucius, Kęstutis Genys, Liubomiras Laucevičius, Valentinas Masalskis, Algimantas Masiulis, Algimantas Voščikas, Gražina Balandytė, Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Regina Varnaitė ir daugybės kitų talentų vaidmenys.
Šiame teatre savo kūrybinį kelią pradėjo tokie teatro korifėjai kaip Monika Mironaitė, Regimantas Adomaitis, Laimonas Noreika, Vytautas Tomkus.
Kauno dramos teatrui priskirtini ir lietuviškos dramaturgijos puoselėjimo nuopelnai, atvedę į sceną daugybę pačių įvairiausių autorių. Būtent šiame teatre intensyviai ir produktyviai bendradarbiauta su Kaune gyvenusiais bei kūrusiais dramaturgais Petru Vaičiūnu ir Juozu Grušu ar vienu garsiausių savo laikmečio autorių Kaziu Saja.
Po ilgamečio rekonstrukcijos periodo teatras išgyvena kūrybinio pakilimo laikotarpį: eksploatuojamos visos unikalios teatro erdvės, steigiamas vienintelis Lietuvoje teatre dislokuotas muziejus, leidžiami teatro istoriją ir asmenybes atskleidžiantys leidiniai, vykdoma nuosekli edukacinė veikla, kuriami ir rodomi garbingus apdovanojimus pelnantys spektakliai.
1990 metais Kauno valstybiniam dramos teatrui buvo suteiktas akademinio teatro vardas, kuriuo per visą tolesnį laikotarpį buvo pagerbtas tik Vilniaus akademinis dramos teatras, vėliau suteikiant jam nacionalinio teatro statusą. Tokiu būdu Nacionalinio teatro vardo suteikimas dabartiniam Kauno valstybiniam dramos teatrui ne tik pagerbtų, bet ir tradiciškai įtvirtintų akivaizdžius teatro ne tik praeities, bet ir šiandienius kūrybos nuopelnus.
