„Nepamirštami jūsų vaidmenys teatre ir kine, unikalūs fotografijos ir architektūros darbai, jūsų parašytos išskirtinės knygos - tai neįkainojamas Lietuvos turtas. Savo atsidavimu, pašaukimui ir kantrybe jūs įrodėte, kad kūryba - jūsų gyvenimas. Jūsų kasdienybė ir likimas. Kad kuriantis žmogus - tai laisvas žmogus, įkvepiantis laisvei ir savo tautą", - į Nacionalinės premijos laureatus ir susirinkusius svečius kreipėsi D.Grybauskaitė.

Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Prezidentė laureatams linkėjo niekada nelikti nuošalyje ir šią premiją įvertinti ne tik kaip pagarbos, dėkingumo, bet ir kaip atsakomybės ženklą. Atsakomybės būti pavyzdžiu kitiems, toliau garsinti Lietuvos vardą ir stiprinti jos laisvę.

„Lietuvos kultūra niekada nebuvo izoliuota nuo valstybės, ir tai - jos stiprybė", - savo sveikinimo kalboje pažymėjo ir Nacionalinių premijų komiteto pirmininkas filosofas Leonidas Donskis.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteiktos aktoriams Regimantui Adomaičiui ir Nelei Savičenko, rašytojui ir literatūros kritikui Eimučiui Valentinui Sventickui, architektui Rolandui Palekui, fotomenininkui Algirdui Šeškui, rašytojui Jakovui Grigorijui Kanovičiui.

Aktorius R. Adomaitis Nacionaline premija apdovanotas už legendinius vaidmenis teatre ir kine, rašytojas J. K. Kanovičius - už humanitarinių vertybių sklaidą literatūroje, istorinės atminties jautrumą. Architektas R. Palekas pagerbtas už miesto ir gamtos darną architektūroje, fotomenininkas A. Šeškus - už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį. Premija E.V.Sventickui skirta už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą, o aktorei N. Savičenko - už iškilius moterų vaidmenis, ištikimybę teatro menui. Atsiimdami Nacionalinę premiją, menininkai dėkojo Prezidentei, vertinimo komisijai, kolegoms, savo šeimoms

„Ilgai mąsčiau, galvojau, ką galėčiau pasakyti, ir nieko nesugalvojau. Todėl, kad žodžiai prarado prasmę, - savo padėkos kalboje sakė R. Adomaitis. - Išmintingos galvos svarsto, kalba, o kraujas Ukrainoje kaip liejasi, taip liejasi".

Aktorius taip pat prisiminė ankstesnius laikus, kai teatre, anot jo, buvo rodoma daugiau pagarbos literatūriniam spektaklio pagrindui, dramaturgijai.

R. Adomaitis gimė 1937 m. Šiauliuose. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto fizikos - matematikos fakultetą, 1959-1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorinio meistriškumo katedroje. Dirbo Marijampolės ir Kauno dramos teatruose, nuo 1967-ųjų - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Nuo 1964-ųjų sukūrė per 60 vaidmenų kine. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

„Man ši premija - pats didžiausias įvertinimas, kokį esu gavusi. Man paprasčiausiai pasisekė", - sakė aktorė N.Savičenko. Padėkos kalboje ji akcentavo ir Oskaro Koršunovo teatro, kuriame sukūrė ne vieną iškilų vaidmenį, svarbą: „Ačiū, kad man leido tame teatre būti".

Ji prisiminė ir Klaipėdos dramos teatrą, kur, žengusi pirmuosius žingsnius, dirbo net kelis dešimtmečius. Anot aktorės, kultūrai reikia ypatingų namų ir ypatingų žmonių. Kultūra turi telktis ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose.

Aktorė N. Savičenko gimė 1957 m. Vilniuje. 1975-1980 m. mokėsi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Nuo 1980 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė. Nuo 2012 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, vaidina ir kino filmuose.

Rašytojas ir literatūros kritikas E. V. Sventickas savo padėkos kalboje pastebėjo: „Smagu, kad premijos sulaukė kritikų cechas". Nacionalinių premijų komisijai, kurios, anot jo, negali pakeisti jokia valdžia, dėkojo, kad pastebėjo ir jo kūrybą.

Rašytojas ir literatūros kritikas E. V. Sventickas gimė 1948 m. Delnicoje (Lazdijų raj.). Su tėvais buvo ištremtas į Rusijos Tomsko sritį, 1957 m. grįžo į Lietuvą. 1972 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1974-1979 m. savaitraščio „Literatūra ir menas" literatūros kritikos skyriaus vedėjas. 1979-1983 m. „Vagos" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1984-1986 m. „Vyturio" leidyklos vyriausiasis redaktorius. Nuo 1991 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Architektas R. Palekas savo padėkoje kalbėdamas apie architektūrą, pavadino ją valstybės rūbu. Kaip ir rūbai, architektūra reprezentuoja valstybę visais laikais, o mados, anot R. Paleko, mus neretai pasiekdavo pavėluotai. Kaip teigė apdovanotasis architektas, valstybei reikia gražaus rūbo. Žmonėms reikia malonios akiai aplinkos. „Manau, atėjo laikas permąstyti šias nuostatas", - teigė R.Palekas.

R. Palekas gimė 1963 m. Kvėdarnoje (Šilutės raj.) 1981-1986 m. studijavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Daugybės prestižinių architektūros konkursų nugalėtojas, suprojektavęs Vilniaus universiteto biblioteką, „Litexpo" parodų paviljoną. Tarp svarbiausių architekto projektų - viešbučio „Lietuva" rekonstrukcija, Forumo rūmai ("Forum Palace") Vilniuje, daugelis komercinių ir gyvenamųjų pastatų.

„Sunku nesijaudinti. Juk žmogus miršta ne tada, kai nustoja kvėpuoti, o tada, kai jame užgęsta atspindžiai. Esu dėkingas už tą šviesą, už tą šilumą", - sakė fotomenininkas A.Šeškus.

Šeškus gimė 1945 m. Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1979 m. 1968-70 m. mokėsi Vilniaus dailės mokykloje. Baigė kino operatorių kursus, dirbo Lietuvos radijo ir televizijos operatoriumi. Jau pirmieji menininko viešai parodyti darbai atskleidė naują ir neadekvatų sovietinei kultūrai reiškinį. A. Šeškaus fotografijos - sovietmečiu nesuprastos ir savo laiką pralenkusios avangardinės raiškos pavyzdžiai, radikaliai pakeitusios požiūrį į fotografijos meno estetiką.

Izraelyje gyvenantis rašytojas J.G.Kanovčius į iškilmingą premijų teikimo popietę neatvyko. Nacionalinę premiją už tėvą atsiėmęs sūnus Sergejus Kanovičius perskaitė rašytojo padėkos kalbą: „Turiu prisipažinti, kad ši diena -laimingiausia mano gyvenime. Mano kūrybinės pastangos būtų nuėję perniek, jeigu jos nebūtų paremtos atmintimi." Rašytojas teigė, kad jo kūrybos bendraautoris buvo vienas - Lietuva, kuriai pirmiausia ir dėkojo: "Ačiū Lietuvai ir tiems žmonėms, kurie man padėjo prikelti mano herojus".

Rašytojas J. G. Kanovičius gimė 1929 m. Jonavoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rytus, 1945 m. grįžo į Lietuvą. Vilniaus universitete įgijęs rusų kalbos ir literatūros specialybę, dirbo Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, rašė scenarijus kino filmams. G. Kanovičius buvo Sąjūdžio tarybos narys, iki 1993 m. - Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Lietuviškai ir rusiškai rašantis rašytojas nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Rašytojas 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, o bendras knygų tiražas viršija milijoną vienetų.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų 7 metų Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius. Viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.

Kasmet teikiamos ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis - 104 tūkst. litų.