Būsimasis architektas gimė 1934 m. Utenoje. 1960 m. baigęs architektūros studijas Valstybiniame dailės institute, R. Šilinskas visuomenei tapo gerai žinomas savo architektūriniais projektais, tarp kurių – „Palangos" restoranas Vilniuje (su Algimantu Zaviša, 1965), Vilniaus geležinkelio stoties interjeras (1965), sanatorija „Gintaras" Palangoje (1975), didžioji 200 vonių fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1981), už kurią jam suteiktas nusipelniusio architekto vardas ir valstybinis SSRS Ministrų Tarybos apdovanojimas, ir kt.

R. Šilinskas atsiskleidė ne tik svariais architektūriniais darbais. Dar studijų metais jis buvo vienas iš geriausių kurso piešėjų, bendrakursiai jį prisimena nepaleidus iš rankų bloknoto ir pieštuko. Tad paroda „Nežinomas žinomas architektas" akcentuoja daug kam netikėtą šios neeilinės asmenybės pusę – aistrą tapybai. Jai, daugelį metų tramdytai savyje, vėliau paskatintas antrosios žmonos Aušros skyrė kone visą savo laisvalaikį. Mūsų dienas pasiekė šimtai per 15 metų nutapytų paveikslų, daugiau nei tūkstantis piešinių ir nesuskaičiuojama galybė eskizų.

Kūrybos pradžioje R. Šilinskas mokėsi iš žymiausių ir jam labiausiai imponavusių menininkų: S. Dali, M. Chagallo, A. Modigliani, J. Miró. Daug dėmesio skyrė Renesanso ir primityviosios dailės studijoms. Tyrinėdamas naivųjį meną domėjosi ne tik žymiaisiais H. Rousseau ir N. Pirosmani darbais, slovakų primityvistais, bet ir vaikų kūryba. Ši jam itin patiko, todėl kviesdavosi kartu piešti mažuosius giminaičius ar draugų vaikus ir iš jų mokėsi.

Palengva tobulindamas savo braižą, kūrėjas išbandė daug skirtingų stilistikų ir stengėsi laikytis architektūros bei erdvės proporcijų, aiškios kompozicijos, piešinio naivumo ir neišbaigtumo, perspektyvos ir jos išraiškos, kontrastų, aiškios jų dermės.
R. Šilinsko tapyboje visada ryškus buvo miesto siužetas. Mėgstamiausiu tapybos objektu tapo Vilnius – jį tapė iš natūros, iš laikraščiuose spausdintų fotografijų, atvirukų.

Vieną iš pirmųjų etapų, kuriame skleidžiasi individualus autoriaus braižas, galima pavadinti „Baltuoju" periodu: čia dominuoja baltas fonas, judrios linijos, miesto architektūriniai elementai gana tikslūs, objektai lengvai atpažįstami, o žmonės, medžiai, automobiliai – abstrahuoti, ekspresyvesni. Su metais miesto peizažuose lieka vis mažiau detalių, o esamos stilizuojamos.
Atskirai grupei priskirtini 1986–1988 metais sukurti „Rausvojo", arba „Pastelinio", periodo kūriniai, pasižymintys lakonišku piešiniu, supaprastintais elementais, švelniu koloritu. Vėliausiai tapyti kūriniai – gana abstraktūs Vilniaus fragmentai, vyrauja tamsios, lokalios spalvos, atrodytų, nerūpestingas, bet labai intensyvus potėpis. Paskutiniuose savo piešiniuose kūrėjas leidosi į laisvą miesto interpretavimą, čia išsiskleidė per visus tuos metus išgrynintas autoriaus stilius.

Šioje parodoje galime išskirti tris dalis. Pirmoji – tai R. Šilinsko ypač mėgtas tapyti ir piešti Vilnius, jo metamorfozės. Antra – architekto projektai, pastatų nuotraukos ir kita medžiaga. Na o paskutinė dalis sutelkta informaciniame terminale, kuriame pateikti vėliausi, apie 1990–1991 m. kurti piešiniai ir garso įrašas su autoriaus įgarsintomis žodinėmis piešinių kompozicijomis. Pastaroji dalis itin jautri, nes paskutinius eskizus R. Šilinskas atliko jau akdamas, o garsiniai įrašai daryti architektui netekus regėjimo. R. Šilinskas mirė 1995 m.
Parodoje eksponuojami šeimai priklausantys tapybos darbai, keli brėžiniai iš Vilniaus apskrities archyvo, nuotraukos ir brėžiniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių.

Parodos atidaryme dalyvaus: architektas, žurnalo „Archiforma" vyr. redaktorius Leonardas Vaitys, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, R. Šilinsko artimieji. Parodos kuratorė – Evelina Bukauskaitė.

Paroda veiks iki 2015 m. vasario 2 d.