„Nusprendžiau šiame filme nerodyti liūdnų likimų – pasirinkau optimistinius. Žmonių, kurie padarė kažką prasmingo. Savaime suprantama, kad negatyvių patirčių turėjo ir jie. Tai buvo žmonės, kurie galvojo, kad greitai grįš namo, o iš tikrųjų dalis turėjo laukti dvidešimt ar net trisdešimt metų po karo, iki kol vėl sugebėjo pamatyti tėvynę“, – apie filmą kalbėjo režisierius Artur Kalicki.

Šis filmas svarbus ne tik vyresnėms kartoms, bet ypatingai jaunosioms. „Vyresni asmenys dažnai atsimena ir žino apie šią istorijos dalį, tačiau ypatingai svarbu yra ją parodyti ir jaunimui“, – apie filmo reikšmę kalbėjo Vilniaus rajono savivaldybės vicemerė Edita Tamošiūnaitė.

Šis kūrinys – paskutinių gyvenančių persikėlėlių iš Vilniaus krašto įamžinimas. Žmonių, perkeltų į naują žemę ir priverstų joje ieškoti sau vietos po saule. Jau naujose teritorijose jie rasdavo savo vietą, įsimylėdavo, kurdavo šeimas, įaugdavo į naują pasaulį, dalindamiesi su juo savo žiniomis ir jėgomis, tačiau Vilniaus ir Vilniaus krašto jie niekada neišsižadėjo, net jei prisimindavo tik vaikystės vaizdus ar jausdavo tėvų ilgesį.

Žiūrovai turėjo galimybę ne tik žiūrėti filmą, bet ir užduoti klausimus žmonėms, tiesiogiai prisidėjusiems prie jo kūrimo. Susitikime dalyvavo filmo režisierius, scenaristas ir bendraprodiuseris Artur Kalicki, filmo iniciatorius, bendraprodiuseris, pasakotojas, filme pasirodantis gidas, Olštyno Vilniaus ir Vilniaus krašto žemės mylėtojų draugijos pirmininkas Piotr Bojarski, gamybos vadovas ir Olštyno Vilniaus ir Vilniaus krašto žemės mylėtojų draugijos pirmininko pavaduotoja Marcelina Zaniewska. Svečiai papasakojo, kaip buvo kuriamas filmas, kas yra jo herojai, ką buvo bandyta perteikti žiūrovams ir kaip jie vertina filmą, jo reikšmę istorijai ir lenkų tautai Lenkijoje bei už jos ribų.

Parengta pagal Rudaminos kultūros centro ir VRSA informaciją

Nuotr. Rudaminos kultūros centro