Autorės paklausėme, kas per reiškinys yra „kalėdinis“ romanas, kaip rašytoja bendrauja su savo personažais, ji, o gal jie nusprendžia, kaip baigsis jos romanas.

– Indre, išleidote 10 romaną. Įdomu tai, kad nors knygos nėra susijusios siužetu tarpusavyje, veikėjai jūsų ištikimiems skaitytojams yra „matyti“. Tie, kurie vienoje knygoje buvo šalutiniai personažai, kituose romanuose tampa pagrindiniais herojais. Dėl tos priežasties skaitant jūsų knygas apima jausmas, kad personažai gyvena ne tik knygoje. Ar pagalvojate, kaip jūsų sukurti veikėjai gyventų realybėje knygos siužetui pasibaigus?

– Man patinka tas tęstinumas, kuomet kažkuris veikėjas iš ankstesnio romano yra perkeliamas į kitą romaną ir galbūt tampa pagrindiniu. O jei ne pagrindiniu, tai galbūt „pagalbiniu“, kuris padeda pagrindiniams veikėjams susitikti arba, priešingai, įpila žibalo į ugnį. Bet grįžtant prie realybės, tai, manau, kad mano veikėjai nėra smarkiai nutolę nuo to, kuo mes visi daugiau ar mažiau gyvename kasdieną. Ir tos istorijos, ne kartą girdėjau iš skaitytojų, neretai iš dalies atkartoja tai, ką išgyveno jie patys, jų draugai ar giminaičiai. Meilė yra varomoji jėga ne tik romanuose, bet realiame gyvenime.

– Jūsų knygos – meilės romanai. Ar tokia literatūra padeda pabėgti nuo realybės? O gal priešingai, padeda pamatyti romantiką joje ir atkreipti dėmesį į santykių svarbą?

– O kas yra svarbiau už santykius? Tarp draugų, mylimųjų, šeimos narių, vaikų... Gyvenimas būtent iš jų ir susideda, o pažvelgti į santykius pasitelkus rašytojos plunksną – tikras malonumas. Galbūt kam nors meilės romanai yra pabėgimas nuo realybės, kitiems – galbūt paskatinimas, įkvėpimas, nuraminimas.

– Rašytojas, pradėdamas knygą, yra visagalis. Jo rankose – viskas, milijonai galimybių, tūkstančiai galimų jo personažų kelių. Kaip jūs pasirenkate siužeto kelią, kuo remiantis apsprendžiate personažų likimą?

– Remiuosi intuicija. Jaučiuosi be galo laiminga, kai pradėdama naują romaną priešais save matau baltą lapą. Jame tiek galimybių! Tai svaigina. Tiek pasirinkimų, tiek galimų siužeto vingių. Pirmas žodis. Pirmas sakinys. Pastraipa. Ir netrukus užsikuria kūrybinė mašina. Bet tada ta visagalybė tarsi ir baigiasi. Kiti kolegos rašytojai mane turbūt supras – kažkuriuo momentu veikėjai tarsi pradeda gyventi savo gyvenimą. Kad ir kiek trinčiau ir rašyčiau iš naujo, ta istorija sklandžiai ir natūraliai susidėlioja būtent taip, o ne kitaip.

– Pradėdama rašyti knygą žinote kuo ji pasibaigs, laikotės griežtai pirminio sumanymo, o gal pasiduodate „personažų spaudimui“ ir leidžiate jiems pakreipti siužetą?

– Kuo pasibaigs visada žinau – tik gerai. Bet pagal planą nerašau. Mėginau. Planas galbūt sutaupytų laiko, nereikėtų perrašyti, kai netikėtai kyla kokia nors idėja. Bet kai pasirašau planą, man jau pasidaro neįdomu rašyti patį romaną. Man pačiai reikia tos nežinomybės, tų galimybių, kurios atsiveria veikėjui išėjus pro duris ar pavėlavus į traukinį.

– Visų jūsų romanų pagrindinis veiksmas, neskaitant trumpos kelionės į Vieną paskutiniame romane „Slaptas gerbėjas“, vyksta Lietuvoje. Kodėl toks pasirinkimas, ar nesunku sukurti romantikos aurą įprastoje aplinkoje?

– Mano pirminis noras, kuris iki šiol mane lydi, toks ir yra – parodyti skaitytojui, kad viskas įmanoma čia, Lietuvoje, kad visos tos istorijos, nors ir išgalvotos, nėra neįmanomos realybėje. Tik galbūt romane yra truputį daugiau prieskonių.

– Jūsų knygose sutinkame kilmingų, nors ir išgalvotų, lietuviškų giminių atstovus. Nuo pačios pirmosios knygos yra akivaizdu, kad esate aplankiusi ne vieną Lietuvos dvarą. Ar dažnai pagalvojat, kokį gyvenimą gyveno kadais Lietuvos kilmingieji ir kaip atrodytų mūsų visuomenė, jei nebūtų mus ištikusios istorinės negandos?

– Taip, dvarai ir juose kadaise gyvenę kilmingieji, jų palikuonys mane įkvepia. Galbūt todėl, kad močiutė mano vaikystėje gyveno netoli apgriuvusio dvaro, kuris labai mane traukė ir kurstė fantaziją. O gal ir dėl to, kad mano pačios protėviai buvo kilmingi. Kartais įdomu patyrinėti tuos genealoginius medžius, tarp sausų faktų pafantazuoti apie tai, kas sudarė jų kasdienybę, apie ką jie svajojo, ko troško, ar viskas jų gyvenime susiklostė taip, kaip jie norėjo, kokias paslaptis jie nusinešė į kapus. Istorinių romanų rašyti neketinu, bet šiek tiek titulų, dvarų ar paslapčių, manau ir tikiuosi, kad dar nė vienam romanui nepakenkė.

– Esame visi pripratę matyti kalėdinių siužetų filmus. Vakarų šalyse įprasta leisti ir kalėdinio siužeto knygas. Jūsų paskutinį romaną galima pavadinti kalėdiniu? Kas tai per žanras?

– Šio žanro knygų pamažu vis daugiau leidžiama ir Lietuvoje. Nors kalėdinis laikotarpis gana trumpas, tačiau savotiškai magiškas ir aš pati jaučiu norą artėjant šv. Kalėdoms skaityti knygas ar žiūrėti filmus, kuriuose veiksmas vyksta būtent šiuo laikotarpiu. Tas šventines savaites tokiu būdu tarsi norisi išgyventi stipriau, pajusti labiau ir pratęsti malonumą kuo ilgiau.

„Slapto gerbėjo“ veiksmas prasideda prieš šv. Kalėdas ir baigiasi Naujųjų metų naktį, tad tikrai, manau, jame jaučiasi kalėdinė dvasia.

– Nors dienos dabar trumpos, vakarai tamsūs, visi laukiame šv. Kalėdų, kurios sugrąžina šviesą ir šilumą tarp žmonių. Ką norėtumėte palinkėti savo skaitytojams?

– Norėčiau palinkėti skirti laiko artimiesiems, dažniau apkabinti tuos, kurie jums brangūs ir mėgautis romantika tiek realybėje, tiek romanų puslapiuose. Neretai tai, apie ką svajojame ir kas vis sukasi mūsų galvoje tampa tikrove. Tegu jūsų gyvenimuose netrūksta meilės ir kalėdinės magijos!

Pranešimo spaudai inf.