Renginyje bus pristatyta lenkų ir lietuvių kalba išleista knyga „Fraszki / Niekai“. Poezijos rinktinę sudarė, vertė ir parengė Regina Koženiauskienė, iliustravo Marius Jonutis, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla.

Šie skaitymai – Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis. Eiles skaitys aktoriai Birutė Mar ir Vladas Bagdonas, koncertuos jungtinis senosios muzikos ansamblis (vadovė Maria Pomienowska).

Janas Kochanovskis, NIEKAI / FRASZKI, sudarė, išvertė ir parengė Regina Koženiauskienė, iliustravo Marius Jonutis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023, 500 p. Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė.

Ši dvikalbė knyga skirta per visą poeto gyvenimą rašytiems ir dabar pirmą kartą ištisai į lietuvių kalbą išverstiems NIEKAMS (FRASZKI).

XVI a. Renesanso poetas, vertėjas ir dramaturgas, lenkų literatūrinės kalbos ir humanistinės Europos kultūros kūrėjas, rašęs lenkų ir lotynų kalbomis, JANAS KOCHANOVSKIS (JAN KOCHANOWSKI; 1530–1584) dar gyvas būdamas spėjo pajusti ir išvysti savo kūrybos pripažinimo aukštį:

Kas davė man sparnus, kas plunksnom apkaišytą

Mane aukštai iškėlė, kad galiu matyti

Pasaulį visą, o prireikus – net žvaigždėtą

Dangų lytėti. (Daina)

Poetas į šį pasaulį atėjo 1530 m. Sycynoje šalia Radomo (dabartinėje Mazovijos vaivadijoje). Zvolenės parapijoje, kilmingų tėvų, Sandomiro teisėjo Piotro Kochanovskio ir Annos Bialačovskos, skyrusios daug dėmesio vaikų lavinimui, šeimoje. Iš gausaus 11 vaikų būrio, be Jano, du broliai Mikolajus ir Andžejus taip pat žengė literatų vertėjų keliu. Vyriausiasis brolis Kasparas, Sandomiro žemės raštininkas, po ankstyvos tėvo mirties 1547 m. rūpinosi likusiais našlaičiais, tapo jų globėju.

Nuo 1544 m. Janas, dar būdamas paauglys, jau studijavo laisvuosius menus Krokuvos akademijoje, 1551–1552 ir 1555–1556 m. – Karaliaučiaus universitete, paskui tris kartus vyko į Paduvos universitetą Italijoje (1552–1555, 1556–1557 bei 1558–1559), kur Renesanso kultūra jau buvo įleidusi tvirtas šaknis, ten įgijo klasikinį išsilavinimą, gerai išmoko lotynų ir graikų kalbas, studijavo logiką ir filosofiją, antikinę literatūrą, poetiką ir retoriką. Poezijos kūrimas buvo neatskiriamas nuo mokslo, bendrosios erudicijos. Paties prisipažinimu: Neliūdžiu, kad aš poetas, / Juk krimtau ir alfa beta (III, 74) , todėl suprantama, kodėl tiek daug gryna lotynų kalba parašytų arba meistriškai iš lotynų ir graikų kalbų į gimtąją lenkų kalbą laisvai verstų ir parafrazuotų eilių.

Italija – poeto jaunystės šalis – matyta iš arti, vaikščiota tais pačiais mūzų takais , čia išmoko ir italų kalbą, žavėjosi Petrarkos sonetais. Paduvoje visam gyvenimui susibičiuliauta su Andžejumi Nideckiu, Stanislavu Porembskiu ir kitais tėvynainiais. Baigęs mokslus, grįždamas iš Italijos į tėvynę, dar apsilankė Prancūzijoje ir Vokietijoje. Paryžiuje susitiko su vienu ryškiausių Renesanso poetų, vadinamu „prancūzų Orfėju“, Pjeru Ronsaru (Pierre de Ronsard; 1524–1585), savo pavyzdžiu paskatinusiu rašyti gimtąja kalba. Ankstyvąsias elegijas ir epigramas bei odes rašęs lotyniškai, grįžęs į gimtinę Kochanovskis dažniausiai jau eiliavo lenkiškai, palikęs neįkainojamą dovaną savo tautai ir pavyzdį kitų tautų, iš jų ir lietuvių, poetams – sodria literatūrine kalba parašytus kūrinius.

Nuo 1559 m. plataus kultūrinio akiračio, iškalbingas, sąmojingas, gerai plunksną valdantis Kochanovskis pirmiausia ėjo dvariškio pareigas pas aristokratus didikus Tarnovskius, Tenčinskius, Firlėjus, spėjama, kad ir pas kunigaikščius Radvilas, buvo jų klientas, tarnavo mecenato Piotro Myškovskio dvare, pagaliau, tęsdamas karjerą, Krokuvos vyskupo rekomenduotas gavo ilgokai siektą sekretoriaus vietą karaliaus Žygimanto Augusto dvare ir beneficijas iš jam paskirtų administruoti Poznanės bei Zvolenės klebonijų. 1571–1572 m. laikotarpiu poetas dažnai vyko į karaliaus mėgstamą rezidenciją – Vilniaus žemutinės pilies rūmus, matyt, svečiuodavosi, kaip galima spręsti iš kūrybos, ir Radvilos Juodojo dvare Buivydiškėse, iš vidaus pažino lenkų ir lietuvių aristokratų kultūrinį ir politinį gyvenimą, matė elito gyvenimo užkulisius, išmanė dvariškių etiketą, kūrė eiles, skleidė aukštąją intelektinę kultūrą. Po karaliaus mirties (1572) praėjus trejiems metams poetas įsikūrė iš tėvo paveldėtoje Čarnoliaso žemėje jaukiame dvarelyje šalia gimtosios Sycynos, apsuptas gražios kaimo gamtos. 1575 m. vedė Dorotą Podlodovską, su ja susilaukė šešių dukterų. Prie taikaus ir ramaus namų židinio, vasaromis po savosios liepos kupolu daug laiko skyrė kūrybai, svetingai priimdavo atvykstančius aplankyti bičiulius, poetai čia skaitydavo savo eiles. Vis dėlto didelis sielvartas, aptemdęs mylinčio tėvo akis, buvo mažamečių dukterų netektis, įnešusi graudžiai pilkų būties spalvų.

Poetas mirė staiga 1584 m. būdamas 54 metų amžiaus Liubline, į kurį buvo išvykęs su kreipimusi į karalių žmonos brolio, nužudyto Turkijoje, šeimos reikalais. Iškilmingai pašarvotas ir palaidotas Liubline, pagerbtas paties karaliaus Stepono Batoro, palydėtas gausiai susirinkusios šviesuomenės, aukštųjų dvasininkų ir pasauliečių. Tiksliai nėra žinoma, bet viena iš versijų: kitais metais palaikai pervežti į Zvolenės Šv. Kryžiaus bažnyčios koplyčią ilsėtis šalia tėvų.

Viskas, prie ko prisilietė Kochanovskio plunksna, Lenkijoje pagerbta, supoetinta, ligi šiolei tapę jo veidu ir vardu, kaip ir nuo jo neatsiejama Čarnoliaso liepa. Ir Adomas Mickevičius ją įpynė į poemą Ponas Tadas (IV knyga): „Juk Jano balsą jautrų mėgo liepa Čarnoliaso, įkvėpusi jį – šitiek rimų šis parašė!“ Kochanovskio plačiašakės liepos aprašymas, jos pavėsis, galima sakyti, tapęs atgaivos, poetinio įkvėpimo simboliu ir sekimo pavyzdžiu ne vienam vėlesnių laikų lenkų ir lietuvių poetui: „Aš nuošalėj savojoj mėgstu šią pavėnę: gurga čia upelis, / Giraitėj paukščių trelių išgirsti ne vieną.“ Tai gerai išreikšta ir XX a. kūrėjo Leopoldo Staffo (1878–1957) eilėse „Liepos“ („Lipy“), kuriose rašoma, jog poetas pripildęs savo raštų ąsotį auksinio medaus:

Saldžiai pražydo visos liepos Lenkų žemėj,

Tavu vardu jos kvepia, Kochanovski Janai! („Liepos“)

Daugybėje Europos tautų enciklopedijų, iš jų ir lietuvių, galima rasti Kochanovskio gyvenimo ir kūrybos aprašymų. Todėl skaitytoją turbūt kur kas labiau sudomins gyvas paties poeto prisistatymas, kuriuo jis glaustai suminėjo keletą reikšmingiausių kūrinių, iš jų ir NIEKUS, ir, o tai itin svarbu, net žaismingai apibūdino jų adresatus, tarsi laišku ar dienoraščiu užpildė labai trūkstamus savo gyvenimo faktus, sumanymus šešiaeilėje dedikacijoje „Laskiui apie savo knygas“ („Na swe księgi do Łaskiego“), kurią galima vadinti lakonišku visos kūrybos apibendrinimu:

Siunčiu aš PSALMES, kai jaučiu pamaldų žmogų,

Saviems franteliams tik NIEKUS rašau visokius.

GIESMĖ ponioms patinka, lošėjams – ŠACHMATAI,

Džiaugsmingiems išdainuoju aš DAINAS bematant.

Tau, Laski, pagal pašaukimą dovanoju

Rūsčius mūšius ir etmonus narsius herojus.

Tiesa, parašyta daug daugiau kūrinių, dar būtina bent paminėti plačiai žinomą ciklą Raudos (Treny), sukurtą mirus dukrelei Uršulai, ir garsias lotyniškas elegijas. Betgi poetas neturėjo tikslo išvardyti visa, ką parašęs. Be to, argi glaustoje dedikacijoje įmanoma pristatyti tokią gausią kūrybą? Gal visuotinai pripažintų graudulingų, asmeninių išgyvenimų kupinų Raudų net nedovanodavo? Keli neišvardyti kūriniai nujaučiami paskutinėje eilutėje. Nors sunku pasakyti, kurį kūrinį autorius dovanojo vaivadai Olbrachtui Laskiui, tačiau iš šeštos eilutės dovanoju / Rūsčius mūšius ir etmonus narsius herojus spėtina, kad tai galėjo būti tinkama dovana pagal dedikato pareigas ir pašaukimą. Jam, kariūnui, pasižymėjusiam kovose su totoriais ir turkais, tiktų Graikų pasiuntinių išsiuntimas (Odprawa posłów greckich), pirmą kartą išleista 1578 m., arba poema Kelionė į Maskvą (Jezda do Moskwy), išleista 1582 m. Tiesa, tai galėjo būti ir Iliados III knygos vertimas etc. Pagal to laiko madą buvo dovanojami rankraštiniai autografai, nebūtinai knygos. Populiarios Kochanovskio eilės plito nuorašais.

Mėgstama sakyti, kad Renesansas – tai atgimusi Antika. Nors Antikos vardų, įvaizdžių ir citatų NIEKUOSEgausu, banalu būtų teigti, kad ją regime atgimusią poeto kūriniuose. Prie ko prisilietė geniali Antikos poezijos interpretatoriaus ir imitatoriaus ranka, tapo jo tautos ir visos Žečpospolitos paveikslu, NIEKUOSE girdėti individualus poeto balsas, subtilus tik jam vienam būdingas juokas. Kochanovskį visur lydi tie Antikos poetai, kurių mintys atsiliepė jo paties atmintyje ir sieloje. Pasirinkti tie senieji autoriai, kuriems jautė didelę pagarbą, neatmestina ir prielaida, kad autorius norėjo parungtyniauti su jais meistriškumu. Poetas mokėjo juos atmintinai, gėrėjosi jų pasaulietiškumu ir laikė patikimu ramsčiu, tačiau sėmėsi iš jų to, kas aktualu gyvenamajai epochai, kas atitiko jo paties moralinius dorovinius principus. Pirmiausia NIEKUOSE tarsi lygiausiame, arba teisingiausiame, veidrodyje matyti XVI a. Žečpospolitos kultūros žmogus, pajutęs pasaulietiškos asmenybės laisvės skonį.

Taigi NIEKŲ pasaulis ir jo žmogus – tai ne tik Lenkijos, bet kartu ir margo LDK bei neatskiriamai visos Europos istorinio, socialinio, kultūrinio, literatūrinio, politinio gyvenimo atspindys, teminiu požiūriu tikriausias silva rerum. Ryški ne tik NIEKŲ tematikos, bet ir stilių įvairovė – nuo aukštojo, pakilaus himniško (III, 37; III, 54; III, 72 ir kiti) ar kurtuazinio galantiško (II, 64; II, 72; III, 28 ir kiti) iki autoriaus mėgstamo vidurinio – saikingo, paprasto, kasdienio ir drauge humoristinio, žaviai komiško (I, 58; I, 79; II, 3; III, 58), pagaliau iki žemojo, vietomis net vulgaraus, šiurkštaus stiliaus, kartais visiškai apnuoginto (III, 70), bet dažniau pridengto peršviečiamu metaforų ir kitų perkeltinės reikšmės žodžių ar frazeologinių posakių šydu (II, 9). Sekdamas Marcialiu, netiesiogiai tris savo kūrinių rūšis apibūdino pats autorius (I, 82), o kitu kūriniu (I, 3) pateisino tokio neaprėpiamo savo NIEKŲ pasaulio varietatem ir turbūt taikliausiai apibendrino, tardamas, kad tas pasaulis – tai visa, ką tik mes sumąstom / [...] tai visa, ką tik mes sukrapštom (I, 3).

Vis dėlto lai neklaidina skaitytojų NIEKŲ antraštė, jiems netrūksta amžinų žmogaus egzistencijai svarbių dalykų – paprasto, tikro, neegzaltuoto jausmo bičiuliams, švelnios meilės moteriai, tauriai suvokto pilietiškumo ir patriotizmo, be šūkių ir lozungų:

O metą likusį – savoj Žečpospolitoj

Kilniausiai jis aukojos tėvynei numylėtai

Be atlygio net jokio – ar jį imti tinka?

Juk jai už viską patys esame skolingi! (II, 102)

Šią knygą sudaro 320 NIEKŲ paraleliai lenkų ir lietuvių kalbomis, taip pat „Pristatymas. Biograma“ bei „Įvadas“, komentarai su antikinių ir Kochanovskio amžininkų vardais, nuorodomis apie pastebėtų citavimo ar sekimų bei imitacijų atvejus, su įvairių realijų paaiškinimais. Be minėtų dalykų, norėta ir mėginta parodyti tai, kas būtų bent šiek tiek nauja, nors šis noras sunkiai įgyvendinamas. Mat apie Kochanovskį pačių lenkų tyrėjų pasakyta tiek daug, išleista tiek NIEKŲ knygų, kad, atrodo, aptarta ir išanalizuota viskas. Iš tiesų nauja šioje knygoje galėtų būti nebent asmeninė patirtis tyrinėjant ir verčiant Kochanovskio NIEKŲ tekstus, kurių praeityje į lietuvių kalbą versta vos vienas kitas. Todėl nevengta platesnių pasvarstymų, klausimų ir abejonių, komentaruose atkreiptas dėmesys į lenkų ir lietuvių frazeologijos panašumus ir skirtumus, į autoriaus mėgstamų tropų ir retorinių sintaksinių figūrų poveikį, neatsisakyta įdomesnės versifikacijos aptarimo, perkeltinių reikšmių, gnomų, mįslingesnių alegorijų, aliuzijų supratimo.

Geriau pažinus Kochanovskio NIEKUS, sustiprėja ir nuojauta, kas skirtina eilių veikėjų elgsenai, o kas paties autoriaus vidiniams išgyvenimams, jo savistabai. Suprantama, kūrybos negalima aklai tapatinti su autoriaus gyvenimu, tačiau neįmanoma neišvesti ir tam tikrų paralelių. Visu tuo ir pasidalinta su skaitytojais, orientuojantis į platesnę, ne tik į siaurai specifinę auditoriją, kai skaitoma tik dėl mokslinio intereso.

Rengiant šią knygą spaudai norėjosi būti kuo arčiau Kochanovskio, prieš beveik 440 metų stovėjusio ir prižiūrėjusio korektūrą, atidžiai redagavusio pirmąjį NIEKŲ leidimą, karštai diskutavusio su leidėju ir gynusio kiekvieną kūrinį, todėl vertimui pasirinktas naujausias akademinis šaltinis, kurio parengėjas įvykdė priešmirtinę autoriaus valią: Jan Kochanowski, FRASZKI, wydanie piąte, opracował Janusz Pelc, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 2008. Leidėjo pastabose rašoma tai, ką būtina paminėti mūsų skaitytojui kaip įvykdytą testamentinį autoriaus pageidavimą: „NIEKŲ tekstas šiame leidime paremtas unikaliu egzemplioriumi editio princeps, vieninteliu iš tiesų 1584 m. Krokuvoje išleistu ir vieninteliu paties autoriaus aprobuotu“ (p. [CXXIV]).

Taigi pristatomoje knygoje tokia pat tvarka, ta pačia numeracija, padedančia lengviau susikalbėti su visų tautų tyrėjais ir vertėjais, iš eilės struktūriškai tekstas į tekstą, raidė į raidę ničnieko nepraleidžiant ir nekupiūruojant išspausdinti ir išversti visi editio princeps kūriniai, po kurių eina užrašas: Jano Kochanovskio NIEKŲ pabaiga (Koniec „Fraszek“ Jana Kochanowskiego). Nepalikti nuošalyje ir visi iki vieno Januszo Pelco toliau pridėti ne mažiau informatyvūs ir meistriški NIEKŲ Priedai ir Fragmentai.

Janas Kochanovskis nedidelės apimties kūriniams pavadinti pasirinko gerai apgalvotą antraštę FRASZKI, t. y. NIEKAI. Galima manyti, kad jis ieškojo savosios šakelės ir ją rado (it. frasca – šakelė su lapeliais) Vergilijaus tėvynėje Italijoje, kur tuomet studijavo. Metaforiškai kalbant, Kochanovskio vizijoje ji galėjo prigyti nuo Trojos karžygio Enėjo, Vergilijaus Eneidos herojaus, ieškojusio savo aukso šakelės. Tiesa, ne iš karto, o tik verčiant kūrinį, kurio eilutė iškelta į šio įvadinio straipsnio antraštę, netikėtai kilo tokia mintis. Žodžio žaismo meistrui, kaip rodo jo kūriniai, tiko itališka frasca žaisti visomis netikėčiausiomis galimomis reikšmėmis – nuo šakelės iki tuščio nieko ar netgi meilės žaislelio (žr. II, 9), ir jam tapo tiesiog aukso vertės atradimu:

O, neįkainojami NIEKAI jūs brangieji,

Į jus aš paslaptis visas savas sudėjęs... (III, 29)

Renginio organizatoriai:

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Instytut Adama Mickewicza (Adomo Mickevičiaus institutas), Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų Rūmai, Lenkijos institutas Vilniuje - Instytut Polski w Wilnie.

Valdovų rūmų inf.