Paveldo tvarkybos darbai, kurie yra sudėtinė projekto dalis, jau baigti: pagal išlikusių autentiškų keraminių plytų grindų raštą rūsyje išklotos grindys iš klinkerio, pagal vidaus patalpų durų tipą pagamintos ir sumontuotos analogiško piešinio įsprūdinės durys, baigtas skliautų, sienų ir angokraščių tinkuotų paviršių remontas, atlikta plytų mūro sienų, skliautų tvarkyba. Pirmajame pastato aukšte atlikti plytų mūro skliautų atodangų ir autentiško tinko atodangų konservavimo darbai, antrajame aukšte konservuotos autentiško tinko atodangos – durų angos apvadas, išsaugota išlikusi sienų tapyba. Be vidaus darbų atlikta fasadų paviršių tinko tvarkyba, sena varpinės stogo skarda pakeista į vario skardą, pakeisti langai į naujus, atitinkančius autentiką, jų skaidymą, furnitūrą.
Svarbu, kad istoriniame pastate yra atkurtas seminarijos laikotarpio patalpų planas, išryškinti abu varpinės bokšto tūriai, juose įrengtos patogios laiptinės, apžvalgos balkonai, suformuota erdvė keturių naujų laisvai siūbuojančių varpų įkurdinimui viršutiniame varpinės tūryje. Konservuota vidaus patalpose matoma sieninė aliejinė tapyba, paauksuota bokšto kryžiaus sfera. Kaip teigė „Alkos“ muziejaus komunikacijos specialistė Donata Kazlauskienė, tikimasi, kad po rekonstrukcijos, ekspozicijų atnaujinimo kartu su gaudžiančių varpų skambesiu, istoriniais pasakojimais visuomenė naujai atras sakralinio paveldo ištakas liudijantį muziejų, pripildytą autentiškos kultūrinės dvasios. Pasak D. Kazlauskienės, šiuo metu yra įgyvendinta 93 proc. visų projekte numatytų rangos darbų (dar nebaigta tvarkyti aplinka, yra likę vidaus apdailos darbų).
Nors muziejaus pastatas su pertraukomis buvo restauruojamas nuo 1991 iki 2004 m., per tą laiką buvo atstatytas varpinės bokštas, atkurta stogų forma, suformuota pastogės erdvė, įstatyta dalis durų, langai, tačiau jie neatitiko minimalių šiandieninių šiluminės varžos reikalavimų. Fasadų cokolinė dalis buvo pažeista drėgmės, dideli tinko plotai, kai kur ir su plytų mūro fragmentais, buvo atšokę ar nubyrėję. Iki 2021 m. pilnai nebuvo įrengta nė viena pastato dalis. Lankytojams aptarnauti naudotas tik pietinio korpuso pirmas aukštas bei bokšto salė antrame aukšte, kur patekti buvo galima pro nebaigtą tvarkyti laiptinę. Nepakako ir elektrinio šildymo muziejuje, kuris veikė tik pietiniame korpuse: patalpose būdavo šalta, prastas mikroklimatas. Dabar įvestas geoterminis šildymas, įrengta vertikali pamatų hidroizoliacija turėtų žymiai pagerinti pastato būklę. Žmonėms su negalia įrengtas liftas.
Siekiant sutvarkyti buvusios Varnių kunigų seminarijos pastatą, dar 2014 m. buvo pabaigti rengti du techniniai projektai (varpinės bokšto ir paveldinės pastato dalies). 2020 m. projektas koreguotas, apjungiant jį į bendrą bei papildant naujomis dalimis. Tvarkybos darbai pradėti vykdyti 2021 metų rugsėjį pagal architektės Marijos Nemunienės parengtą tvarkybos darbų projektą „Varnių kunigų seminarijos pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10569) S. Daukanto g. 6, Varniai, Telšių r. sav., tvarkybos darbų (remonto, restauravimo, konservavimo) projektas“. Darbai finansuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Tvarkybos darbus vykdė generalinis rangovas UAB ,,Infes”, subrangovas UAB „Telšių meistras“.
Iki 2023 m. vasaros planuojama lankytojams pritaikyti Žemaičių vyskupystės muziejaus pastatą, įrengti modernias ekspozicijas. Muziejuje bus organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, apžvalgos ekskursijoms pritaikytas varpinės bokštas. Rekonstruojant šį pastatą 2021 m. rūsiuose atkastos senos, maždaug XV-XVII a. Varnių kapinaitės su žmonių palaikais. Tai archeologams, paveldo specialistams buvo žinoma seniai.
Iš istorijos
Žemaičių kunigų seminarija Varniuose įsteigta apie 1622 m. Seminarijos steigimo iniciatorius buvo vyskupas Merkelis Giedraitis – kviesdamas į Žemaitiją jėzuitus pažadėjo čia įkurti seminariją. Po jo mirties vyskupas Stanislovas Kiška pastatydino pirmuosius seminarijos rūmus. Apie 1740 m. senosios Varnių katedros sklype vyskupo Antano Dominyko Tiškevičiaus iniciatyva pradėta statyti mūrinė varpinė. Nutrūkę statybos darbai pratęsti 1755 m., pagal naują projektą, kurio autoriumi galimai buvęs architektas Jonas Kristupas Glaubicas, projektavęs Varnių (Žemaičių) kunigų seminarijos pastatą. Seminarijos statybą užsakė vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis, vietą būsimam pastatui parinkęs prie baigiamos statyti varpinės. 1764 m. pradėti seminarijos statybos darbai, varpinė įjungta į bendrą pastato tūrį. Iki savo mirties 1767 m. statybai vadovavo J. K. Glaubicas, o vėliau statybos darbų priežiūrą iki jų pabaigos 1770–1771 m. tęsė architektas Jonas Vilhelmas Freceris.
1785 m. varpinės bokšte kilo gaisras, po kurio nugriauti du viršutiniai bokšto tarpsniai. 1817 m., dar vienam gaisrui suniokojus Varnių katedrą, atlikta jos rekonstrukcija – iš bokšto likučių centrinėje vakarinio fasado dalyje suformuotas atikas, barokinė stogo konstrukcija pakeista, pastatas uždengtas žemu dvišlaičiu stogu. XIX a. carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Žemaičių kunigų seminarija Varniuose bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje. Iki 1864 m. veikusi seminarija tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūros židinių. 1789 m. ją baigė dvasininkas, poetas kun. Antanas Strazdas (1760–1833). 1795 m. Varniuose mokėsi pranciškonų pamokslininkas, gydytojas ir botanikos mokslo pradininkas Lietuvoje kun. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), taip pat Žemaičių vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838) ir Simonas Mykolas Giedraitis (1864–1844). 1822–1824 m. Varnių kunigų seminarijoje mokėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius (1801–1875), 1845–1850 m. užėmęs seminarijos rektoriaus pareigas. Seminarija Varniuose išugdė ne vieną žymų lietuvybės puoselėtoją, tarp kurių ir 1856–1858 m. seminarijoje mokęsis poetas, kalbininkas vysk. Antanas Baranauskas (1835–1902), mokslų Varniuose laikotarpiu pradėjęs rašyti poemą „Anykščių šilelis“, poetas, kun. Antanas Vienažindys (1841–1892), daug 1863 m. sukilimo dalyvių (vienas jo vadų kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863) seminarijoje mokėsi 1861–1863 m.).
1864 m. kunigų seminarija Rusijos caro valdžios iš Varnių buvo perkelta į Kauną, o seminarijos pastatas perduotas carinės Rusijos Krašto apsaugos kariuomenės Dono kazokų pulkui, Varniuose išbuvusiam iki 1905 m. Sutartis dėl 1869–1874 m. vykdytų remonto darbų, pritaikant pastatą kariuomenės patalpoms, sudaryta su Peterburgo pirkliu B. Moisejevičiumi, rekonstrukcijos projektą parengė inžinierius Ustinas Golinevičius.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvusiame kunigų seminarijos komplekse buvo įkurdinta Lietuvos kariuomenės drausmės kuopa bei kunigaikščio Vaidoto pulkas. 1927–1931 m. čia veikė kalinimo įstaiga. 1947 m. pastate įsikūrė Varnių vidurinė mokykla, vėliau buvo įrengtas technikos mokyklos bendrabutis, Žemės ūkio mokykla ir, galiausiai, jos sandėlis. 1984-1990 m. Klaipėdos paminklų restauravimo projektavimo instituto specialistai atliko pastato istorinius, archeologinius, architektūrinius tyrimus, po kurių parengtas restauravimo projektas, kurį įgyvendinant 1991–1995 m. atstatytas varpinės bokštas, atkurta pirminė stogo forma.
KPD informacija
