Projekto uždaviniai įvykdyti
Anot Vladislavo Sirokomlės muziejaus direktorės Helenos Bakulo, pagrindinis lūžis šios įstaigos veikloje (kaipo muziejus veikia nuo 1973 metų) įvyko prieš 10 metų, kai po dvejus metus trukusių atnaujinimo darbų po senu stogu pradėjo kunkuliuoti naujas gyvenimas.
2011 metų rugsėjo 30 dieną įvykęs atnaujinto dvarelio atidarymas beveik sutapo su V. Sirokomlės 188-osiomis gimimo metinėmis (poetas gimė 1823 m. rugsėjo 29 d.). Tai tapo simboline gimtadienio dovana poetui, tačiau visų pirma – puikia dovana Vilniaus krašto ir visos šalies gyventojams, vertinantiems ir norintiems pažinti šio krašto kultūrą ir istoriją. Svarbiausias Vilniaus rajono savivaldybės įgyvendinto projekto tikslas buvo plėtoti atvažiuojamąjį ir vietos turizmą, tinkamai panaudojant gamtines sąlygas, kultūros paveldą ir sukuriant patogias sąlygas aktyviam poilsiui. Veiklos dekada parodė, kad šio projekto uždaviniai buvo įgyvendinti.
„Kasmet muziejų ir Vilniaus rajono turizmo informacijos centrą Bareikiškėse aplanko mažiausiai 5 tūkst. lankytojų. Jei kalbėtume apie edukacinius užsiėmimus, tai pastebime, kad tais geresniais metais juose dalyvaudavo 1250-1330 žmonių. Pastarieji metai buvo kiek kitokie – pandemija sujaukė planus, tačiau šiemet įvairiose edukacinėse formose jau dalyvavo apie 350 žmonių, vadinasi, pamažu judame į priekį“, – optimistiškai apibendrino ponia H. Bakulo.
Poeto namai-muziejus
Atvykusieji į šią vietą pirmiausia apsilanko Vladislavo Sirokomlės muziejuje, įsikūrusiame trijuose dešiniojo XIX amžiuje pastatyto dvarelio sparno kambariuose, kur 1853-1862 metais poetas gyveno su šeima. Juose – fotografijos, baldai, kurie veikiausiai yra iš šio dvarelio, ir tikėtina, kad jais poetas naudojosi, baltų koklių krosnis… Spintoje viename iš kambarių – lyg savotiškoje vitrinoje – matyti poeto knygos, išleistos jam gyvam esant, bei jo kūryba – 10 tomų rinkinys. Kitame kambaryje prie stalo „sėdi“ kadaise Bareikiškėse lankydavęsi ar su poetu susirašinėję V. Sirokomlės bičiuliai. Kadaise šiame pastate veikusios kaimo mokyklėlės mokytojų dėka išliko autentiški poeto daiktai: graži stiklinė rašalinė, peilis knygų puslapiams perpjauti ir portsigaras su monograma „Wł. Kondratowicz“ (Vl. Kondratovič). Beveik integralia dvarelio dalimi yra tapęs gražiai sutvarkytas muziejaus kiemas, kur vis dar stovi 1897 metais pastatytas granito paminklas, o medžių paunksnėje – malūno ratas, kadaise atstodavęs poetui stalą.
Literatūrinė ir leidybinė veikla
Kiemas, ypač šiltuoju metų laiku, yra palankus susitikimams su gyvąja kultūra. Vasaros estradoje vyksta koncertai, skamba eilės. Prieš kurį laiką kiekvieną pavasarį, gegužę, muziejaus teritorijoje vykdavo šventė „Poezijos pavasaris“. Nuo 2011 metų susitikimai su poezija ir muzika, prisimenant muziejaus globėją, organizuojami pavadinimu „Sirokomlės lyra“.
Netrukus po atnaujintos įstaigos atidarymo vykdant tarptautinį projektą „Tradicijos jungia kartas – kultūriniai euroregionai“ pradėjo veikti pirmoji Literatūros kavinaitė, tapusi neatsiejama, mėgstama ir labai patrauklia kultūrinio laiko leidimo forma. Per pirmąją kavinaitę buvo pristatyti išleisti V. Sirokomlės reprintai ir pristatyti šiuolaikinių Vilniaus krašto poetų laimėjimai. Netrukus šie susitikimai įsišaknijo šioje dvasingoje vietoje.
Prie šlovingos Vladislavo Sirokomlės muziejaus tradicijos reikėtų taip pat priskirti leidybinę veiklą, populiarinančią tiek jaunų poetų, tokių kaip Tomas Tamošiūnas („Do krainy wyciszenia“ („Į ramybės šalį“), Daniel Kraičynski („Posłuchać krzyku ryb“ („Paklausyti žuvų šauksmo“), Daniel Doveiko („Przed wichrem meteorytów“ („Prieš meteoritų audrą), tiek ir pripažintų rašytojų bei poetų kūrybą – Voicecho Piotrovičiaus („Moja czasoprzestrzeń“ („Manoji laiko erdvė“), muziejaus darbuotojo Juzefo Šostakovskio („Śladami pamięci“ („Atminties pėdsakais“), „Podwileńskie bajanie“ („Vilniaus krašto pasakojimai“) ir kt.
Muziejus leidžia ir daug kraštotyrinio pobūdžio leidinių, o paskutinis jo darbas, kuris tam tikra prasme apibendrina veiklos 10-metį, yra 80 puslapių lenkų ir lietuvių kalbomis parašytas informacinis leidinys „Vladislavo Sirokomlės muziejus Bareikiškėse“ ir Vilniaus rajono žemėlapis turistams su svarbiausiomis lankytinomis vietomis.
Muziejaus pastate veikiantis Vilniaus rajono turizmo informacijos centras populiarina įdomiausius Vilniaus rajono turizmo objektus ir dalyvaudamas kasmet rengiamoje turizmo mugėje.
Tai, kas sava, nuoširdu ir tikra
Dvarelio palėpėje įrengta nuolatinė etnografinė ekspozicija.
„Čia renkame kasdieniame gyvenime kadaise naudotus daiktus iš Bareikiškių ir Rukainių apylinkių. Panašūs daiktai buvo naudojami dar Sirokomlės laikais. Rengiame muziejuje įvairius edukacinius užsiėmimus, taigi kai kurie etnografiniai daiktai tiesiog būtini“, – sako H. Bakulo. Ji ne tik vadovauja įstaigai, bet ir gausiais savo manualiniais talentais dosniai dalijasi su kitais.
Muziejus Bareikiškėse – tai ne tik dvasinę kultūrą populiarinanti, bet ir senąją šio Vilniaus krašto kampelio materialinę ir amatų kultūrą gaivinanti institucija. Šios pagirtinos misijos išraiška – įdomūs edukaciniai užsiėmimai, kurie itin populiarūs tarp Vilniaus ir apylinkių lenkų mokyklų mokinių, tačiau ne tik, nes ir suaugusieji dalyvauja tokiuose užsiėmimuose.
Rūsyje įrengtose keramikos dirbtuvėse vyksta keramikos užsiėmimai, padedant kaligrafijos žinovei Anai Taukin – rašymo žąsies plunksna, plunksna ar tušinuku pamokos. Per vadinamuosius tradicinius vakarus, nelygu proga, užsiėmimų dalyviai margina margučius, daro šiaudinius papuošalus eglutei, lieja žvakes, kepa kalėdaičius, sužino apie pamirštus, bet labai įdomius mergvakarius, Andriejinių vakaro burtus. Primiršti amatai gaivinami rengiant audimo užsiėmimus. Audimo pamokos vyksta ant tradicinių autentiškų audimo staklių.
Muziejui žinomumo ir reklamos netrūksta, tačiau kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje įstaigos direktorė siunčia į mokyklas kvietimus, kad vaikai ir jaunimas atvyktų į Bareikiškes, aplankytų šią vietą, mokytųsi tradicijų.
„Mūsų siūlomos įvairios edukacijos formos – tai ir kelias pas poetą, nes pas mus atvykusiuosius mokytis kaligrafijos ar žvakių liejimo, visada pakviečiame ir aplankyti muziejaus sales, – pabrėžia vadovė. – Jaunimas turi žinoti, iš kokių šaknų išaugo ši poezija...“
Direktorė džiaugiasi, kad kuklus poeto namelis yra toji vieta, į kurią žmonės noriai atvyksta. Pastate organizuojamos konferencijos, Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“ kasmet rengia čia Marijos Konopnickos poezijos konkursą, vyksta skaitovų konkurso „Kresy“ („Pakraščiai“) rajoninis etapas.
Anot H. Bakulo, ne ką mažiau svarbus aspektas nei prieš dešimtmetį atlikta muziejaus pastato renovacija yra toji ypatinga čia tvyranti aura – darbuotojų kolektyvas, kuris tą aurą faktiškai kuria – savo darbu, idėjomis.
„Mums labai pasisekė, nes kiekvienas, kas čia dirba – Ana Taukin, Juzef Šostakovski, Oleg Silko, Alina Balčiūnienė ar Tadeuš Masevič, kuris prižiūri tvarką muziejaus teritorijoje – ne tik atlieka savo pareigas, bet ir praturtina šią vietą savo asmenybėmis. Taip jau susiklostė, kad esame labai nuoširdūs, todėl mums dirbti kartu labai lengva – neturime kažkokių nesutarimų, o tvyro tarpusavio nuoširdumo ir kūrybingumo dvasia.“
Nelengvais pandemijos laikais mūsų darbuotojų kolektyvas irgi nemiega ant laurų, o nuolat generuoja naujas idėjas. Lietuvos nepriklausomybės dienos proga Vlasislavo Sirokomlės muziejuje vyko „Gražios raidės savaitė“, o Bareikiškių muziejui neseniai priklausančio Vilniaus rajono Girijos kaime esančio Europos geografinio centro darbuotoja Katažyna Žemoitin, padedama kūrybingų žmonių, sukūrė vaizdo klipą su liūdna balade pagal V. Sirokomlės eilėraštį, atliekamą pagal naujai aranžuotą Vilniaus krašto liaudies melodiją.
Visos šios iniciatyvos – tai įdomus ir kūrybiškas būdas įamžinti muziejaus globėją, vietos turizmo pionierių, ir postūmis pažinti savo krašto kultūrą, nes nevalia visiškai nežinoti savo krašto, kuriame gyvename...
Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis
