Jau ketvirtą kartą Maišiagaloje veikiantis Tradicinių amatų centras surengė amatų mugę - nuo duonos kepimo, per kalvystę, iki medžio drožybos. Lenkijos Ministro Pirmininko kanceliarijos įgyvendinamos Polonijos ir užsienyje gyvenančių lenkų globos programos lėšomis finansuojamas projektas labai populiarus tarp miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų.
Centro direktorė Jolanta Lapinska mano, kad mugės - tai ne tik būdas pristatyti kultūros paveldą, nors neabejotinai jos didžia dalimi veikia žmonių požiūrį į jį. „Mugės tikslas visų pirma rengti edukacinius užsiėmimus. Kasdieniame gyvenime neturime galimybių savarankiškai supinti iš šiaudų vainiką ar pagaminti laimę nešančią geležinę pasagą. Čia amatininkai prieinami visiems besidomintiems jų darbu, demonstruoja ir moko. Tokiu būdu pavyksta sujungti malonius ir naudingus dalykus, o galbūt, ką gali žinoti, pavyks įskiepyti meilę amatams būsimiems amatininkams“, - pabrėžė.
Tęsti tradicijas
Įprastai mugė vykdavo birželį per miestelio šventę, tačiau šiemet buvo kitaip. Rudens kvapai maišėsi su šviežios specialioje krosnyje iškeptos duonos kvapais. Vėjas kartkartėmis kedeno plaukus, padabintus iš odos ar šiaudų pagamintais papuošalais. Atmosfera buvo puiki - kiekvienas stengėsi išnaudoti akimirką ir po gana ilgos izoliacijos vėl išeiti susitikti su žmonėmis, pasikalbėti, kartu praleisti laiką, o prie progos ir išmokti ko nors naujo.
Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė dėkojo liaudies meistrams už jų darbą, išsaugant protėvių paveldą. „Dėkoju už tai, kad tęsiate tradicijas ir su tokia meile dirbate savo darbą. Rodote tai, kas yra kiekviename iš mūsų, kas yra mums artima. Ne kartą matėme pas savo močiutes medinius šaukštus, molinius indus, ragaudavome šviežios duonos - šiandien galime prie to grįžti ne tik prisiminimuose. Įvertinkime mūsų regiono paveldą, kurį išsaugojo aistros savo darbui kupini liaudies meistrai“, - kalbėjo ministrė, kuri kaip Maišiagalos gyventoja visada dalyvaujanti vietos renginiuose ir šįkart aplankė kiekvieną stendą, stebėjo edukacinius užsiėmimus, neslėpė nuostabos vaikais, kurie pamėgino išbandyti savo jėgas kalvystėje. Pasirodo, kad vien jėgos nepakanka, mat norint pagaminti geležinį dirbinį reikia turėti daug kantrybės.
Beje, tai tinka ir kitiems mugėje pristatytiems amatams. Vilnietiškus meduolius gaminanti Anna Gryškevič su šypsena pažymi, kad šis amatas - ramiems ir kantriems žmonėms. Dažnai preciziškumas ir kruopštumas nulemia gaminio kokybę.
„Viską reikia daryti iš širdies“, - smagiai pasakoja Anna, laikydama rankoje įspūdingus meduolius su užrašu „Aš Tave myliu“. - Tuomet darbas yra malonus ir nenuobodus. Dažnai dalyvaujame tokiose mugėse, nes tai nuostabi vieta, kur galime parodyti kietiems mūsų vietos folklorą. Negalime užsidaryti savo dirbtuvėse, nes tuomet niekas nesužinos, kokius turtus turime. Labai džiaugiamės, kai edukaciniuose užsiėmimuose dalyvauja vaikai, matome jų akyse susidomėjimo kibirkštėles ir auga mumyse viltis, kad bus kam perduoti žinias ir meilę liaudies menui“, - sako Anna, kasdieniame savo gyvenime dirbanti mokytoja vienoje Vilniaus mokyklų.
Remti patikrintus
Nuostabu galėti sugrįžti į praeitį ir pasinerti į prisiminimus, kuriuos sukėlė kvapas, skonis, kalvio kūjo dūžis, išgirsta daina - juk visa tai mus suformavo kaip šio krašto gyventojus. Neretai galime apie tai susimąstyti, todėl tokia diena kaip ši yra raktas į mūsų buvimą šiame gyvenime. Plačiai atveria duris į praeitį, kad praturtintų mus savivertės jausmu. Liaudies kultūra tai tas lobis, kuris išskiria mus kaip tautą, liudija apie mus turint stiprius pamatus. Seniūnas Andžej Adomaitis didžiuojasi savo miesteliu besirūpinančiais Maišiagalos gyventojais.
„Turime kuo pasigirti. Maišiagala - tai gražus įspūdingos istorijos ir turtingos nūdienos miestelis. Įgyvendiname įdomius projektus. Šiandien esame suremontuotoje Lecho Kačynskio aikštėje, netrukus bus atiduotas naudoti sporto aikštynas. Visa tai tapo įmanoma paremiant žmonėms, kurie atstovauja mums įvairiose valdžios lygmenyse - nuo savivaldos iki valstybės. Tai mūsų kaimynai, gyventojai, kurie nepaisydami einamų pareigų, nepamiršta mūsų, jaučiame jų nuoširdų buvimą mūsų kasdienybėje“, - kalbėjo Maišiagalos seniūnijos seniūnas, primindamas, kad per ateinančius rinkimus reikia atlikti savo pilietinę pareigą ir išrinkti žmones, kurie patikrinti ir kuriais galima pasitikėti.
Atrasti vertybes
Kadangi liaudies kultūra tai ne tik rankomis gaminami dirbiniai, bet ir poezija, daina, per mugės atidarymą dainavo liaudies ansamblis „Czerwone Maki“ iš Jauniūnų. Nepaisant įspūdingo amžiaus, kolektyvas nuolat jaunėja (sudaro jį daugiausia jauni žmonės) ir pristato V. Orševskos-Kursevičienės poetine kūryba paremtą vietos folklorą. Iš čia ir nepakartojami gimtojo krašto grožį apdainuojantys kūriniai, pavyzdžiui, „Walc znad Mussy“ („Valsas nuo Musės krantų“). Šį kartą ansamblis nutarė įvertinti amatininkų darbą ir padainavo dainą pagal poetės žodžius „Buvo kartą amatininkai“. Susirinkusiesiems melodija patiko ir taip gimė amatininkų himnas - savotiška duoklė jų darbui.
Keramikos ir šiaudų dirbiniais garsėjanti Margarita Čekolis priminė, kad dabartiniai laikai ne itin palankūs tautodailei. Gyvename greitai, molinius ąsočius keičiame plastikiniais buteliais, nes tai greita ir patogu.
„Tačiau ateina tokios dienos, tokios šventės, kai dengiame stalą prosenelės siuvinėta staltiese, kabiname ant eglutės šiaudinius papuošalus, džioviname vaistažoles senelio pintame krepšyje, pripildome molinį ąsotį duonos giros. Ir visiems mums darosi šilta ir jauku. Ir tai mus vienija, mūsų kartas. Tie seni amatai - tai šaknys, kurios apsprendžia mūsų tapatybę. Privalome jas laistyti mūsų atmintimi ir tuomet medžiai išsprogs naujomis šakelėmis. Rūpinkimės tuo“, - kalbėjo liaudies meistrė, ragindama naudotis amatininkų patirtimi ir gebėjimais, kad kartų grandinė nebūtų nutraukta.
Tarp atvykusių svečių buvo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėja, miestelio visuomenės atstovai ir svečių iš kaimyninių gyvenviečių. Kiekvienas išnaudojo laiką išbandyti savo gabumus. Reikėtų paminėti ir senjorus Piotrą Žygį ir Ježį Jasinovičių, kurie grodami akordeonu ir būgneliu liaudies melodijas, priminė kadaise vykdavusius šokių vakarėlius.
Šilta ir šeimyniška buvo tą rudens dieną Maišiagaloje. Tai, žinoma, ne vien šeimininkų, bet ir amatininkų sukeltų prisiminimų nuopelnas, nes vaikystės šalis visada išliks šventa ir skaisti…
Monika Urbanovič
Marijano Dzvinelio, Janinos Voleišo nuotr.
Vilniaus krašto savaitraštis
