Anot Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos nario, leidyklos "Versus Aureus" direktoriaus Arturo Mickevičiaus, įsigyjant knygas pagal viešųjų pirkimų įstatymą, atsiranda praktika, kad sprendžiama ne tai, kaip racionaliai panaudoti lėšas ar padaryti gerą darbą, bet kaip nepažeisti įstatymo. Tai sukuria tendenciją, jog knygos perkamos iš vieno tiekėjo.
"Kada paskelbiamas viešasis konkursas pirkti knygas taip, kaip perkama stalus ar ką kita, tuomet perkama iš vieno tiekėjo, kuris neva gali pasiūlyti visas knygas, tačiau knyga yra unikalus produktas, susijęs su konkrečia leidykla, ir joks tarpininkas neturi jokių garantijų, kad galės pateikti konkrečias knygas. Bibliotekos net nepasidomi, ar tas tarpininkas turi konkrečią knygą, ir gauna bet ką. Tarpininkas pasiūlo, kas jam patogiau, o ne tai, kas būtų reikalinga bibliotekai", - teigia A. Mickevičius.
Be to, leidėjo teigimu, paprastai tarpininku tampa pats didžiausias knygų leidėjas ir knygų platintojas.
"Turiu labai nemažai pavyzdžių, kada mes pasiūlome miesto viešosioms bibliotekoms įsigyti knygas tiesiai iš leidyklos, mums atsako - mes jau daug metų dirbame su vienu tiekėju ir mums visiškai jūsų nereikia", - pasakoja leidėjas.
Kita smulkiesiems ir vidutiniams leidėjams žalinga tendencija, anot A. Mickevičiaus, yra bibliotekų teisė įsigyti knygas savo nuožiūra. Jei bibliotekoms valstybė skiria pinigus, ji, leidėjo manymu, taip pat turėtų pasirūpinti, kad bent dalis lėšų būtų išleista pagal valstybės rekomendacijas.
"Šiemet paskelbtas kultūros ministro įsakymas nurodo, kad lietuvių literatūrai ir gražiausių knygų konkursams rekomenduojama skirti iki 15 proc. lėšų. Kodėl lietuviškoms knygoms - 15 proc., o ne bent jau 50 proc.? Kada kalbame apie valstybės interesus, kuomet gyvename informacinio karo aplinkoje, tai yra ne tas pats, kokio turinio knygas bibliotekos įsigyja", - sako "Versus Aureus" vadovas.
Kultūros dalykai, jo teigimu, negali būti palikti rinkos reguliavimui, nes kūryba ir knygų leidyba yra viešasis valstybės interesas.
"Jis negali būti matuojamas vien tik tai, kad vienas ar kitas tarpininkas ar monopolistas prastums daugiau savo knygų, laimės daugiau konkursų, negali būti matuojama, kad taip galbūt lengviau dirbti bibliotekoms, galbūt skaitytojai tai nori. Tai negali būti aukščiau už viešą valstybės interesą", - reziumuoja leidėjas.
Tokios pat nuomonės laikosi ir rašytojas, poetas, žurnalo "Vilnius" vyriausiasis redaktorius Eugenijus Ališanka. Anot jo, valstybė turi rūpintis rašytojų gyvenimu taip pat, kaip ir tautinėmis mažumomis, nes rašytojai ir gerą literatūrą skaitantieji taip pat yra mažuma. Tokia tendencija tęsis tol, kol lietuvių literatūra nepasieks šalies bibliotekų.
"Turime užtikrinti, kad bibliotekos turi įsigyti ar būti aprūpinamos būtent lietuvių literatūra. (...) Jeigu yra valstybinis knygos rėmimas, o dažniausiai knygos Lietuvoje leidžiamos su parama, į tą paramą turi būti įtraukiamas ir knygų pristatymas bibliotekoms", - tvirtina rašytojas.
Pasak jo, neužtenka turėti Kristijono Donelaičio ar Maironio - literatūra yra procesas, ir joje turi būti visko, nepaisant to fakto, jog dabartinių rašytojų pavardės skaitytojams yra menkiau pažįstamos.
Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Seime trečiadienį smulkiųjų ir vidutinių leidėjų asociacija surengė konferenciją "Ar mes gyvename komercinės cenzūros laikais?".
